Pradžiai - bendravimo su savais rinkėjais pagrindai. Vėliau pateiksime ir kitų politikams svarbių, subtilesnių patarimų. Tarp jų - ir juodųjų technologijų, kurios noriai ir plačiai taikomos ne tik rinkimų vajaus metu.
„Kandidatas, teigiantis nebijąs rinkiminės kampanijos, meluoja arba yra kvailys“, - yra sakęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas.
Tu - kandidatas.
Pradžiai – padėkok Aukščiausiajam, kad Rinkėjai dar iki galo nesusivokė, kas Tu jiems esi ir netrukus tapsi. Džiaukis dieną naktį, kad Rinkėjų pasąmonė dar nelaiko Tavęs jų samdiniu arba kol kas tik kandidatu į atsilaisvinančią darbo vietą. (Tiesa, pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta aršesnių balsų ir atvirai reiškiamų nuomonių, kad, girdi, „mes apmokame prabangų Politikų gyvenimą ir visokias išdaigas“, bet jie dar negausūs ir kol kas tikrai neišreiškia visuotinės nuomonės).
Išties, šiandieniniam Rinkėjui reikia turėti labai daug savitvardos, kad valstybės Prezidentą pavadintų savo „samdiniu“, primenant, kad tas 10 tūkstančių litų mėnesinis atlyginimas į šalies vadovo „Visa Electron“ kortelę atkeliauja iš eilinio žmogelio (pavyzdžiui, mano) kišenės...
Kaip ir pomirtinis gyvenimas, tokia eretiška nuostata gali būti tik įrodyta, o ne paneigta – bet iki to dar toli. Mat, bendrąja prasme, per pastaruosius šimtą metų Rinkėjas buvo bandomas sulaikyti vienoje vietoje (savo Tėvynėje) nuo pat mažens jam diegiant pasididžiavimą savo valstybe, todėl šiandien jam yra visiškai svetimas ironijos ir humoro jausmas. O ir Politikų pasirinkimo laisvę šiandienos Rinkėjas vis dar mielai sutapatina su pasirinkimo teise tarp „Coca“ ir „Pepsi“.
Tai – didžiausias Tavo pranašumas ir pirminė pergalės sąlyga. Nesibaimink dabartinio Seimo nario, besirungiančio su Tavimi toje pačioje Apygardoje – nieko nėra laikinesnio, kaip būti pirmuoju. Ir ženk pirmyn su aiškiu suvokimu, kad nebūtina laimėti kiekvieną mūšį, svarbiausia – laimėti karą.
Taigi, Tu – oficialiai registruotas Kandidatas.
Ir Tu turi tris pasirinkimus, kaip pasirodyti „kandidatu“ savo Apygardos Rinkėjams:
Ar Tu – realus žmogus?
Ar Tu – įvaizdis?
Ar Tu – prekė, kurią jiems reikia parduoti?
Kiekvienas iš šių pasirinkimų yra savaip patrauklus ir teisingas, bet vienas jų yra teisingesnis už likusius.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad teisingiausia būti „realiu“ – tokiu, kokiu matai save veidrodyje - stipriu, dailiai nuaugusiu, išsilavinusiu ir protingu politiku, gerai suvokiančiu vietines ir pasaulines problemas.
Tačiau ar Tu nori, kad Rinkėjas matytų Tave tokiu, kokiu iš tikrųjų esi? Jei manai, kad taip, dar kartą gerai pagalvok – tik klaidas galima ištaisyti, su įpročiais yra nepalyginamai sunkiau. Nes nėra baisesnio darinio, kaip „valdžios žmogus“ su asmeninėmis problemomis. Juoba kad būti apgailėtingu – labai lengva. Būti kietu ir šauniu – kur kas sudėtingiau. Būti žinomu ir tuo pačiu geru – tai ne vienas ir tas pats.
Kiekvienas Tavo tarpukojo pasikasymas, kiekviena nerūpestingai ant išpuoselėto parketo nusviesta apgraužta moliūgo riekė ar papiroso nuorūka, kiekvienas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, kiekvienas atsiriaugėjimas po kebabo kąsnio, kiekvienas flirtas su mažametėmis – tai Tu. Ir, kaip paprastai, ne tas, kuriuo įsivaizduoji esąs. Lengvas tai darbas – badyti pirštu į tuos, kas nedirba ir reikalauti, kad dirbtų. Bet ką daryti, kai kažkas bado pirštu į Tave, žengiantį iš viešojo tualeto nenusiplovus rankų (pradėk nuo šiandien jas plauti!)?
Tačiau yra ir dar baisesnis variantas – tai būti tokiu, kuris nori patikti visiems. Margaret Thatcher apie tokius sakė: „noras visiems įtikti – tiesiausias kelias į nesėkmę“. Atmink, nė vienas Rinkėjas nenori, kad keistumeis. Jie turės Tavo vaizdinį savo galvose, bet, be abejo, keisis patys (sens, prus, mirs ir t.t.).
Tavo užduotis – neleisti tam vaizdiniui išblukti. Tačiau problema slypi tame, kad įvaizdis yra labai trapus dalykas, dažniausiai būna nuobodus, labai greitai senstantis, be to, dar ir pernelyg įpareigojantis. Pagalvok pats – jei vaizduoji technologiškai pažengusį, bus sunku suvaidinti ir religingą. Jei vaizduoji fiziškai stiprų, tokiu nebūsi amžinai. Jei vaizduoji kovotoją su pederastais, praktiškai nebegalėsi normaliai bendrauti su mažais berniukais, nes tik ir galvosi, kaip čia nepadarius ar nepasakius kažko, kas gali būti palaikyti pedofilija ar pederastija...
Nes, žinoma, teisingiausia būti tik „preke“.
Kad tai geriau suvoktum, paklausk savęs – ką žmonės iš tiesų perka, išleisdami bet kurį savo turimą centą. Funkciją? Iliuziją? Ar dar kažką kitą? Pavyzdžiui, kamščiatraukis. Atrodytų, kiekvienas mūsų jį įsigyja su aiškiai apibrėžta funkcija – ištraukti kamštį iš butelio.
Atrodytų, kiekvienas jį perka su iliuzija, kad kamščiatraukio dizainas, apdaila ir kaina dar pridės ir šiek tiek pagarbos Tikslinių grupių tarpe, nes jo įvertins mūsų skonį, mados jausmą ir pan.
Deja, tikrovėje kiekvienas mūsų uždirbtas centas visada yra išleidžiamas su vienu tikslu – problemai spręsti. Nori gerti? Perki vandenį. Baugina aplinkos tarša? Perki vandenį plastmasiniame buteliuke. Trūksta pagarbos iš aplinkos? Perki vandenį stikliniame buteliuke. Sunkiai nulaikai butelį? Perki vandenį popieriniame puodelyje. Nuobodu? Perki knygą, paveikslą ir televizorių. Nori nuvažiuoti iš taško A į tašką B? Perki arklį, dviratį ir automobilį. Kitais žodžiais, visas mūsų gyvenimas – tai nenutrūkstama virtinė problemų, kurias mes nuolat sprendžiame.
Taip ir su Politiku. Vieniša? Ateis Politikas. Neaišku? Politikas paaiškins. Skaudu? Politikas paguos. Linksma? Politikas dar įpils. Tik sumokėti Politikui reikia ne litais, o savo balsu (litai - kiek vėliau).
Taigi, Kandidatas visada yra prekė. Su visais pagrindiniais ir privalomais rinkodaros elementais – geras produktas (doras, išmanantis, šaunus ir stiprus), gera kaina (visi už savo atiduotą balsą bus gausiai apdovanoti didelėmis pensijomis, sumažėjusiais mokesčiais ir dar didesnėmis pašalpomis), gerai prieinamas (visada ateis pats, o štai ir jo biuras, jei ko prisireiktų), geru pardavimo skatinimu (aiški žinia, tinkamai komunikuojama).
Iš principo Kandidatas nesiskiria nuo parduodamo automobilio (svarbu, kad apie Kandidatą nebūtų sakoma taip, kaip apie seną automobilį – „ko čia žiūrėti į lavoną?“).
Todėl prieš perkant kiekvieną prekę ar paslaugą, o taip pat ir balsuojant už bet kurį Kandidatą, kiekvienas rinkėjas klausia savęs:
Kas jis toks?
Ką aš už tai gausiu?
Ar jis išspręs mano problemas?
Ar jam užtenka patirties/kvalifikacijos/sugebėjimų tas mano problemas išspręsti?
Šito paties paklausk ir savęs. Tikiuosi, turi aiškų ir sklandų atsakymą į kiekvieną klausimą.
Tęsinys - kitose šio ciklo publikacijose
