Tuomet buvo pažymėta, kad teisėsaugos institucijos nepagrįstai susiaurino rizikos grupei dėl neteisėto praturtėjimo priklausančių ir tikrinamų asmenų sąrašą, dėl to paprieštarauta vienai iš institucijų (VMI).
Iš trečiadienį Jos Ekscelencijos surengto susitikimo su teisėsaugos institucijų vadovais matyti, kad jų vadovai įsiklausė į Prezidentės žodžius. VMI vadovas raportavo, kad tarp tiriamų asmenų atsirado ir politikų, tame tarpe dabartinės kadencijos Seimo ir savivaldybių tarybų narių, aiškina apie buvusius esą „techninio pobūdžio“ nesusipratimus, kodėl ankščiau tokios personos nepateko į VMI akiratį. Suprask, jog jiems buvo pavesta vykdyti tyrimus tik dėl valstybės tarnautojų, o politikai į šią kategoriją nepatenka.
Atmetus pasiteisinimui skirtus išvedžiojimus, panagrinėkime klausimo dėl neteisėto praturtėjimo teisinę, o ne politinę pusę. Politinėje plotmėje aiškumo daugiau negu reikia – tai tapo savotišku Prezidentės ataskaitų dėl rinkiminių pažadų įgyvendinimo arkliuku. Tačiau situacija su teisiniais procesais dėl neteisėto praturėjimo tokia – 106 ikiteisminei tyrimai ir nei vieno apkaltinamojo teismo nuosprendžio, neskaitant keleto tų, kurie buvo priimti teismo baudžiamojo įsakymo forma, kuomet detalaus teisminio nagrinėjimo iš esmės nebuvo.
Taigi, ar tikrai tai, kad ankščiau tarp dėl neteisėto praturtėjimo tiriamų asmenų nebuvo politikų ir kitų „stambių žuvų“ buvo tik „techninio pobūdžio“ nesusipratimas, ar platesnė, su įstatymo taikymu susijusi problema, kurią teisėsaugos institucijų vadovai suvokia, tačiau jos iniciatorei nedrįsta apie tai pasakyti? Juk norit išbandyti, kaip norma dėl neteisėto praturtėjimo veiks praktikoje, nepradėsi jos taikyti prieš kokį nors rimtą ir įtakingą politiką, nes tokiu atveju, teisme patyrus fiasko, dėl to pasigailėsi.
Užbėgant už akių, reikėtų pažymėti, kad šio straipsnio autorius yra teisiamas dėl neteisėto praturtėjimo, todėl nėra objektyvus teisinių aspektų dėl neteisėto praturtėjimo vertintojas, tačiau savo kailiu tiesiogiai patiriantis normos dėl neteisėto praturtėjimo taikymo galią ir, drįstu teigti, suvokiantis jos taikymo praktikoje problematiką. Toliau pateiksiu savo įžvalgas, kurios susiformavo ginantis nuo kaltinimo neteisėtu praturtėjimu.
Kad viskas būtų aiškiau, pirmiausiai reikėtų aptarti, ką gi kriminalizavo naujasis BK 1891 straipsnis „Neteisėtas praturtėjimas“. Taigi, šio straipsnio 1 dalyje šis nusikaltimas apibrėžiamas kaip nuosavybės teise didesnės negu 65 000 Lt vertės turto turėjimas, žinant arba turint ir galint žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Antrojoje šio straipsnio dalyje sakoma, kad 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas, jeigu jis iki pranešimo apie įtarimą įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijoms ir aktyviai bendradarbiavo nustatant šio turto kilmę. BK 190 str. 2 d. išaiškinta, kad BK 1891 straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ši norma labai puiki, pasitarnausianti teisingumo jausmo visuomenėje stiprinimui, tačiau esti daug iššūkių, su kuriais susiduriama praktiniame jos taikyme.
Iš tikrųjų kritiškai mastančiam teisininkui BK 1891 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos dėl neteisėto praturėjimo sudėtis yra neaiški, dviprasmiška ir nesuvokiama. Pirma, neaiškus šios nusikalstamos veikos sudėties objektas. Didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turto, kuris įgytas žinant arba turint ir galint žinoti, kad jis negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, turėjimas pats savaime nėra pavojingas, jeigu jo įgijimas nesiejamas su kita nusikalstama veika, iš kurios rezultato toks turtas galimai įgytas. Veika – turto turėjimas – leidžia daryti prielaidą, kad baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį gali būti taikoma vien už turto turėjimą, neturint jokio nusikalstamo tikslo (pavyzdžiui, išvengti mokesčių, nuslėpti neteisėtas pajamas), todėl neaišku, kieno nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai gali būti pažeisti nesant ryšio su jokia iki turto turėjimo padaryta nusikalstama veika ir su turimu turtu neatlikus jokių apsimestinių sandorių.
Be to terminas „turėjimas“ kelia neaiškumų ir dėl šios nusikalstamos veikos baigtumo momento: ar veika laikytina baigta pradėjus turėti, t. y. įgijus turtą, ar atlikus tam tikrus trunkamuosius veiksmus su turtu, įrodančius turto turėjimą. Yra nuomonė, jog ši nusikalstama veika turėtų būti traktuojama kaip trunkamasis nusikaltimas, t. y. toks pat nusikaltimas, kaip nepranešimas apie nusikalstamą veiką, neteisėtas ginklo ar narkotinių medžiagų laikymas. Tačiau šiuo atveju, nesant nustatytos baudžiamosios atsakomybės už turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis, įgijimą (veiksmą), negalima kriminalizuoti būsenos, t. y. jo turėjimo. Pagal tokį teisinį reguliavimą išeina, jog teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto, kuris akivaizdžiai negalėjo būti įgytas teisėtais būdais, turėjimas nuo 2010 m. gruodžio 11 d. asmeniui užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Taigi asmuo, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už tokio turto turėjimą, turėjo jo atsikratyti iki nurodytos datos, arba tai suspėti padaryti iki tol, kol toks jo turėjimas bus išaiškintas teisėsaugos institucijų.
Tačiau apskritai ne visuomet teisiškai nepagrįstas turtas yra įgytas neteisėtu būdu. Remiantis dabartiniu reguliavimu, ne visos gaunamos pajamos privalo būti apskaitytos. Pavyzdžiui, remiantis LR civilinio kodekso nuostatomis, paskolos sutartis iki 2 000 Lt gali būti sudaroma ir nerašytine tvarka, dovanojimo sutartis iki 5 000 Lt gali būti nerašytinė ir t.t. Tačiau pagal LR CK nuostatas įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas savaime nedaro sandorių negaliojančių. Taigi asmuo, iš kelių žmonių pasiskolinęs po beveik du tūkstančius litų ar gavęs nemažos vertės dovanų per kelerius ar keliolika metų, kartu su savo šeima gali visiškai teisėtai sukaupti didesnės negu 65 000 Lt vertės turto.
Taigi LR BK 1891 str. numatytas reguliavimas ne tik kad gali būti neproporcingai griežtas, bet kai kuriais atvejais ir apskritai nelogiškas bei neteisingas, nes asmenis, teisėtai sukaupusius turto, pripažintų apysunkį nusikaltimą padariusiais nusikaltėliais. Tokia situacija ypatingai galima tais atvejais, jeigu asmuo baudžiamojo proceso metu pasinaudotų teise atsisakyti duoti paaiškinimus apie pajamų, iš kurių įgijo turtą, kilmę.
Tokiu būdu asmens pripažinimui kaltu pagal aptariamą normą pakaktų nustatyti, jog jis nesivertė jokia neuždrausta veikla, iš kurios būtų galėjęs gauti atitinkamą sumą teisėtų pajamų arba iš tokios įstatymų neuždraustos veiklos jo gautos pajamos nepakankamos turimam turtui įsigyti, todėl galimas jo praturtėjimo paaiškinimas – vien prielaida, kad jis šį turtą įgijo iš neteisėtų, teisės aktais uždraustos veiklos pajamų. Šiame kontekste reikia turėti omenyje tai, kad įrodinėjimas tokiose bylose yra pakankamai komplikuotas, nes kaltinimo pusė tiesiog objektyviai negalės surinkti visų duomenų apie visus įmanomus kaltinamojo pajamų šaltinius.
Taip pat yra atviras ir neaiškus klausimas dėl to, kokiu momentu, t. y. ar tokio turto įgijimo, ar jo turėjimo metu esanti vertė aktuali siekiant apkaltinti asmenį šios nusikaltoms veikos padarymu. Galimos situacijos, kai asmuo iki šios normos įsigaliojimo, pavyzdžiui, už 70 000 Lt, įsigijo kokį nors turtą, tačiau veikos išaiškinimo momentu šio turto rinkos vertė dėl objektyvių, atitinkamoje rinkoje buvusių veiksnių, yra ženkliai nukritusi, pavyzdžiui, iki 15 000 Lt.
Tokiu atveju galima teigti, kad nėra formalaus pagrindo asmens patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 1891 str., kadangi jo įsigaliojimo arba pranešimo apie įtarimą pareiškimo momentu šio jo turimo turo vertė neviršija 65 000 Lt. Tas pats pasakytina ir apie apkaltinamojo nuosprendžio senaties termino taikymą šio veikos atžvilgiu. Neaišku, nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojama senaties termino eigos pradžia – nuo turto įgijimo, veikos kriminalizavimo, ar jos išaiškinimo. Apie šios normos prieštaravimą visiems žinomam bendrajam teisės princui – įstatymas atgal negalioja – atskirai kabėti neverta apskritai.
Dar daugiau problemų kyla siekiant išsiaiškinti šios nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymio – teisėtų pajamų – turinį. Antai pagal LR BK 190 str. 2 d. aptariamame straipsnyje nurodytos teisėtos pajamos yra iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautos pajamos, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, ar ne. Taigi baudžiamoji atsakomybė turėtų būti taikoma tam, kas turėjo turtą, kuris negalėjo būti įgytas iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautomis pajamomis, nepriklausomai nuo to, ar šios pajamos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau jeigu pajamos iš teisės aktų neuždraustos veiklos nebuvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, tokios pajamos yra neteisėtos ir negali būti apibrėžtos kaip teisėtos, t. y. apibrėžtos taip, kaip BK 190 straipsnio 2 dalyje.
Be to, tokios pajamos, atsižvelgiant į tai, ar jų neapskaitymas yra nusikalstama veika, ar administracinis teisės pažeidimas, gali būti konfiskuotinos atitinkamai pagal BK 72 straipsnį ar pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 26 straipsnį, o turto, įgyto iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautomis neapskaitytomis pajamomis, turėjimas yra turto ir pajamų deklaravimo ir apmokestinimo, o ne baudžiamojo persekiojimo objektas.
Neįprastai ir paradoksaliai atrodo LR BK 1891 str. įtvirtintos nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesas, t. y. objektyviąją pusę sudarančių elementų nustatinėjimas, iš kurių sprendžiama ir apie veikos subjektyviąją pusę – kaltę. Ikiteisminio tyrimo dėl LR BK 1891 str. 1 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos pradėjimui pakanka nustatyti, kad asmuo turi didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą (objektyvusis šios nusikalstamos veikos sudėties pusės požymis ir vada pradėti tyrimui), o vėliau, tolimesnėje ikiteisminio tyrimo eigoje, nustatinėjama, ar asmuo galėjo turėti teisėtų pajamų šiam turtui įsigyti (inter alia iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautų pajamų, nesvarbu, ar jos buvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka).
Vėliau, iš ikiteisminį tyrimą vykdančių subjektų surinktų duomenų darant prielaidą, kad asmuo negalėjo turėti teisėtų pajamų šiam turtui įsigyti, per se daroma išvada, jog jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Pažymėtina, kad šioje situacijoje asmens teisė tinkamai pasinaudoti teise į gynybą yra apribota priklausomai nuo susiklosčiusių aplinkybių. Jeigu asmuo, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą įgijo iš teisės aktų neuždraustos veiklos gautų pajamų, tačiau jos nebuvo apskaitytos teisės aktų nustatyta tvarka, jis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 1891 str., turėtų atskleisti aplinkybes, susijusias su pajamų, gautų iš teisės aktų neuždraustos veiklos, apskaitą reglamentuojančių teisės normų pažeidimais, kas savo ruožtu jam gali užtraukti baudžiamąją arba administracinę (inter alia mokestinę) atsakomybę.
Apibendrinus galima teigti, kad tokiu atveju asmuo, gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, netiesiogiai yra verčiamas duoti parodymus prieš save apie galimai jo paties įvykdytus kitų teisės normų pažeidimus. Toks teisinis reguliavimas akivaizdžiai prieštarauja visuotinai pripažintam nekaltumo prezumpcijos principui, inter alia įtvirtintam LR Konstitucijos 31 str. 3 d.
Taip pat aukščiau išdėstytos pastraipos kontekste reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog galimas ir atvirkštinis patraukimo baudžiamojo atsakomybėn pagal LR BK 1891 str. įtvirtintą nusikalstamą veiką variantas. Antai, pagal mokesčių teisės normas mokesčių administratoriui vykdant asmens mokestinį patikrinimą nustačius, kad toks asmuo turi didesnės negu 500 MGL (65 000 Lt) vertės turtą, kurio negali pagrįsti teisėtomis pajamomis, atsiranda vada pradėti ikiteisminį tyrimą pagal LR BK 1891 str. 1 d. tikslu išsiaiškinti, ar toks asmuo žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad to turto negalėjo įgyti teisėtomis pajamomis.
Tokiu atveju gali susiklostyti situacija, kai asmens atžvilgiu atliekama keletas skirtingų tyrimų, reguliuojamų skirtingų teisės šakų, t.y. administracinės ir baudžiamosios bei šių teisės šakų procesus reglamentuojančiomis teisės normomis. Taigi tiek vykstančiame mokestiniame patikrinime, tiek ikiteisminiame tyrime, būtų tiriami tie patys dalykai, susiję su konkretaus turto įgijimu ir (ar) pajamų gavimo šaltinių, iš kurių įsigytas šis turtas, pagrindimu. Pažymėtina, kad abiejuose vykstančiuose procesuose asmens, kurio atžvilgiu jie vyksta, teisinis statutas, t. y. turimų teisių ir pareigų apimtis, jų pobūdis, yra skirtingi.
Šiuo atveju atliekamame mokestiniame patikrinime egzistuotų pareiga mokesčių administratoriui teikti duomenis, kurie betarpiškai būtų susiję su ikiteisminiame tyrime nustatinėtinomis aplinkybėmis. Taigi LR BK 1891 str. įtvirtinus baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą praturtėjimą iškilo baudžiamojo proceso ir mokestinių ginčų proceso ir jų rezultatų bei pasekmių nesuderinamumas.
Tokią poziciją, svarstant įstatymo dėl neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo projektą, LR Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui išreiškė ir pati VMI.
Esu įsitikinęs, kad toks teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, iš kurio išplaukia imperatyvas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius.
Sunkiai suvokiamas ir LR BK 1891 str. numatytos veikos subjektyviąją pusę apibrėžiančios žodžių konstrukcijos turinys. Nusikalstamos veikos sudėtyje nesant nuorodos į neatsargumo galimumą, turėtume daryti išvadą apie išskirtinai tyčinį šio nusikaltimo pobūdį, tačiau pačioje dispozicijoje panaudoti ir neatsargumui (nerūpestingumui) būdingi elementai „žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti“.
Visa tai komplikuoja kaltės turinio nustatymą. Tokiu atveju kaltę reikėtų identifikuoti tokia formule: asmuo suvokia, kad turi nuosavybę į didesnį negu 500 MGL vertės turtą, žino arba turi ir gali žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Tais atvejais, kai kaltininkas pats įgijo turtą iš neteisėtų pajamų, galima traktuoti, kad jis žino, kad turtas įgytas iš neteisėtų pajamų, ir nori turėti tokį turtą (tiesioginė tyčia).
Tačiau tais atvejais, kai kas nors iš neteisėtų pajamų įgytą turtą užregistruoja kaltininko vardu arba realiai jam padovanoja šį turtą, lieka neaišku, ar kaltininkas turi ir gali žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Toks šios normos dėl neteisėto praturtėjimo turinys neleidžia suformuluoti aiškaus ir nedviprasmiško kaltės turinio.
Tokiu būdu darant prielaidą, kad šis nusikaltimas gali būti ir neatsargus, kyla klausimas, ar neatsargi kaltės forma iš viso galima formaliose nusikalstamų veikų sudėtyse, nes LR BK 16 straipsnis neatsargumą sieja tik su nusikalstamais padariniais, kurie būdingi tik materialiosioms sudėtims. Beje, ši nusikalstama veika dėl neteisėto praturtėjimo yra sukonstruota kaip formali nusikaltimo sudėtis, nes jos baigtumo momentas siejamas su turto turėjimu, nereikalaujant jokių iš to kylančių pasekmių.
Akivaizdu, jog LR Seimas, kriminalizuodamas būseną, t. y. didesnio negu 500 MGL vertės turto turėjimą, netgi įsigyto iki šios teisės normos įsigaliojimo momento, turėjo atsižvelgti į konstitucinį teisinės valstybės principą ir jo atskirus elementus – teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą. Tokiu būdu mažų mažiausiai turėjo būti nustatytas pereinamasis laikotarpis dėl šio įstatymo įsigaliojimo momento, leidžiantis asmenims, atsižvelgus į naująjį teisinį reguliavimą, priimti atitinkamus sprendimus dėl tokio turto turėjimo.
Tiesa, įstatymų leidėjas, matyt atsižvelgdamas į galimą įvardintos problemos egzistavimą, LR BK 1891 str. 2 d. įtvirtino nuostatą, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytą turtą iš trečiųjų asmenų perėmęs asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą praturtėjimą atleidžiamas, jeigu jis iki pranešimo apie įtarimą įteikimo apie tai pranešė teisėsaugos institucijoms ir aktyviai bendradarbiavo nustatant šio turto kilmę. Tačiau įstatymų leidėjas vėlgi nenumatė visų galimų gyvenimiškų situacijų.
Antai mano atžvilgiu vykstančiame baudžiamajame persekiojime buvo daroma prielaida, jog mano turimas turtas gali būti įgytas iš mano tėvo Viliaus Karaliaus galimai nusikalstamos veikos pajamų. Taigi vadovaujantis įstatymo leidėjo logika ir laikant, jog nurodytoji prielaida yra teisinga, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 1891 str. 1 d., iki pranešimo apie įtarimą man įteikimo turėjau pranešti teisėsaugos institucijoms ir aktyviai bendradarbiauti nustatant šio turto kilmę. Kitaip tariant duodamas parodymus prieš savo artimą giminaitį turėjau galimybę išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Be to, šiame kontekste reikėtų pažymėti, kad mano tėvo Viliaus Karaliaus atžvilgiu vykstantis baudžiamasis persekiojimas šiuo metu yra ikiteisminio tyrimo stadijoje, todėl jo atžvilgiu nėra priimto jokio apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Tiesa, mano tėvas yra teistas už nusikaltimus ekonomikai ir verslo tvarkai, tačiau paskutinis įsiteisėjęs nuosprendis buvo priimtas 2009 m. gruodžio 30 d., kuomet turtą, dėl kurio turėjimo esu kaltinamas neteisėtu praturtėjimu, aš jau turėjau.
Galiausiai pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, išplėstinio turto konfiskavimo apimties nustatymo (įrodinėjimo) procedūra prilygintina ne kaltinimui naujų nusikaltimų (su kuriais sietina nusikalstama konfiskuotino turto kilmė) padarymu, bet tik bausmės už nuosprendžiu nustatytos (įrodytos) nusikalstamos veikos padarymą parinkimo procesui, kuriam ŽTLK 6 str. 2 d. įtvirtinta nekaltumo prezumpcija ir iš jos kylantys griežti įrodinėjimo standartai nėra taikomi.
Kita vertus reikalaujama, kad, įteisinant ir taikant išplėstinį turto konfiskavimą, būtų paisoma proporcingumo principo. Konfiskuojant asmens turtą, radikaliai apribojama konstitucinė ir konvencinė asmens teisė į nuosavybės neliečiamumą. Taigi įgyvendinant BK ir BPK nuostatas dėl turto konfiskavimo būtina, be kita ko, vadovautis Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl jų aiškinimo.
Minėta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje iš esmės nekvestionuojama, kad turto, susijusio su nusikalstama veika, konfiskavimas yra būtina ir veiksminga kovos su nusikalstamumu priemonė. Tačiau pagal Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimus tokia priemonė turi atitikti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas pagrįstas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimų, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta.
Siekiant užtikrinti turto konfiskavimo proporcingumą, turto konfiskavimą reglamentuojančios Lietuvos teisės normos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotus principus.
Pažymėtina, kad svarbus kertinis momentas, ryškėjantis iš gana naujos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, yra tai, kad turto konfiskavimas kaip toks (ne tik procesiniai asmens teisės į nuosavybę apsaugos aspektai) gali būti vertinamas proporcingumo aspektu, o toks vertinimas savo ruožtu gali nulemti nacionalinės teisės taikymo neatitikties Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsniui konstatavimą.
Tokiu būdu svarbus vaidmuo konkrečiose bylose nustatant tokias situacijas ir tinkamai jas išsprendžiant atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuotų kriterijų visumą, kad būtų užtikrintas Konvencijos protokolo Nr. 1 1 straipsnio reikalavimų laikymasis, tenka nacionaliniams teismams.
Tai, ar išplėstinio turto konfiskavimo taikymas turėtų apsiriboti minimalia sritimi, - tik tiek, kiek imperatyviai reikalaujama ES Tarybos 2005 m. vasario 24 d. Pagrindų sprendime dėl nusikalstamu būdu įgytų lėšų, nusikaltimo priemonių ir turto konfiskavimo 2005/212/TVR (toliau – Pagrindų sprendimas) (tik organizuoti ir teroristiniai nusikaltimai), - ar ji turėtų būti platesnė (apimtų ir visus apysunkius nusikaltimus), - kiekvienos valstybės pasirinkimo reikalas. Tačiau akivaizdu, kad išplėstinio turto konfiskavimo taikymas pareiškiant naują kaltinimą dėl LR BK 1891 str. numatyto nusikaltimo padarymo (minėta, jog ši norma yra kaip bendro komplekso dėl turto konfiskavimo priemonė), kaip ir pats neįteisinto turto nuosavybės teise turėjimo kriminalizavimas – kelia didelių abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo pagrįstumo ir atitikimo proporcingumo principui.
Pagal Pagrindų sprendimą, teisiškai nepagrįsto turto konfiskavimas gali būti taikomas kaip poveikio priemonė nusikaltimus padariusiems asmenims, tačiau savaime teisiškai nepagrįsto turto turėjimas nusikaltimu nelaikomas. EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad išplėstinis turto konfiskavimas nekaltumo prezumpcijos kontekste yra pateisinama ta apimtimi, kiek ji nėra susijusi su naujais kaltinimais. Dabartiniame LR BK reguliavime kaip išplėstinio turto konfiskavimo papildomas taikymo pagrindas (BK 1891 str. numatyto nusikaltimo padarymas) remiasi būtent savarankišku kaltinimu dėl neįteisinto turto turėjimo.
Taip pat didelių abejonių dėl aptariamo straipsnio taikymo pagrįstumo kelia tai, ar tai atitinka iš konstitucinio teisinės valstybės principo išplaukiantį reikalavimą dėl proporcingumo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui.
Ar iš tiesų visuomet visuomenės interesas gali pateisinti tokią griežtą priemonę (iš esmės griežtumu prilygstančią kriminalinei bausmei) kaip turto konfiskavimas vien tuo pagrindu, kad asmuo negali pagrįsti jo teisėtumo, jau net nekalbant apie tai, kad už neįteisinto turto turėjimą numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė (iki 4 metų trukmės). Akivaizdu, kad tokia griežta atsakomybė nėra proporcinga BK 1891 str. aprašytos veikos pavojingumui.
Išdėstyta problematika atskleidžia, kodėl šiuo metu vyksta 106 ikiteisminei tyrimai ir nėra nei vieno apkaltinamojo teismo nuosprendžio dėl neteisėto praturtėjimo. Ši teisės norma yra akivaizdus iššūkis ne tik Lietuvos teisinei sistemai, tačiau visai Europos kontinentinei teisinei sistemai apskritai. Daugelis ES priklausančių valstybių vis dar svarsto, ar įtvirtinti tokio pobūdžio teisės normą, nes toks teisinis reguliavimas yra rizikingas ir galimai pažeis esmines žmogaus teises. Lietuva, kaip ir daugelyje kitų sričių, šiuo atveju yra pionierė, tad dabar beliko sulaukti tik teisminės valdžios vertinimo. Mano nuomone, nuo šio vertinimo priklausys, ar tikrai mūsų valstybė gali vadintis teisine. Juk ir geras idėjas reikia įgyvendinti teisiškai nepriekaištingai. Ar susitvarkys mūsų teisminė valdžia su šiais iššūkiai, kuomet šios normos iniciatorius laukia konkretaus jos taikymo rezultato? Pagyvensim – sužinosim. O aš dar ir per savo kailį.
P.S.: Net ir labai giliai nesikapstant galima įžvelgti, kad norma dėl neteisėto praturtėjimo turi spragą. Asmeniui, turinčiam turtą, kurio įgijimo jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių (galbūt visiškai pateisinamų) negalės pagrįsti savo teisėtomis pajamomis, pakanka jį padovanoti savo nepilnamečiui vaikui, kuris dėl savo amžiaus neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą.
