Brangesnė už auksą lietuviui žemė. Šį posakį dar kartą patvirtina jau kelerius metus nedidelėje Gričiupio seniūnijos Vokės gatvėje verdančios aistros.
Čia gyvenantis Lietuvos žaliųjų judėjimo aktyvistas inžinierius Aleksandras Kerpauskas tikina siekiąs išsaugoti žaliąjį gatvės skverą ir jame pastatytą kryžių.
Tačiau žemė jau turi savininką, kuris sklypą įsigijo iš paveldėtojo. Gyventojų mėgstamą kryžių jis iškasė ir išvežė į Petrašiūnų bažnyčios šventorių, taip sukeldamas kai kurių gatvės senbuvių pasipiktinimą.
Sklypo šeimininkas tikina nepažeidęs jokių įstatymų ir tvarkosi savo valdoje taip, kaip nori.
A. Kerpausko skundą dėl kryžiaus iškeldinimo ir sklypo statuso jau nagrinėja Kauno apygardos administracinis teismas.
Ne kartą sulaukė policijos
Vokės gatvės gyventojai melstis prie kryžiaus galėjo bene dešimt metų. Tačiau pernai lapkritį jis buvo iškastas ir išvežtas. Taip nusprendė sklypą įsigijęs Haroldas Bartnikas, kuris čia planavo pradėti nuosavo namo statybas. „Prieš tai gavau teismo leidimą elgtis su tuo kryžiumi taip, kaip aš noriu, nes žemė ir želdiniai bei laikinieji statiniai priklauso man“, – teisinosi H. Bartnikas.
Tiesa, jo noras susitvarkyti savo nuosavame sklype greitai apskriejo ir gatvės gyventojus, ir policiją, ir seniūniją.
Policija į skverelį buvo kviečiama net kelis kartus. Pirmą kartą – pernai rugsėjį.
Tąkart H.Bartnikas ryžosi iškasti sklype augusius medžius, o gyventojai, nusprendę, kad tai jis daro savavališkai, iškvietė policiją.
Jokie administracinės teisės kodekso pažeidimai nebuvo užfiksuoti.
Aistros virė ir seniūnijoje
Dar po mėnesio Vokės gatvėje vėl kilo neramumai, kai H. Bartnikas iškvietė sunkvežimį su keltuvu ir pradėjo kasti griovius aplink kryžių. Į vietą vėl buvo pakviesti policijos pareigūnai, atvyko ir Gričiupio seniūnijos seniūnė Jolanta Žakevičienė.
Darbus teko nutraukti, o spręsti konfliktą visi sukviesti į seniūnijos patalpas.
Susirinkimas taip pat nepraėjo be aistrų, tačiau H. Bartnikas dar kartą visiems išdėstė tą patį: sklypas, kuriame stovi kryžius, taip pat jame esantys legalūs ir nelegalūs statiniai, yra privati nuosavybė.
„Seniūnija tikrai nepriėmė sprendimo iškelti kryžių. Tą padarė policija ir prokuratūra, išaiškinusios, kad savininkas gali savo sklype daryti ką nori. Seniūnija tik priėmė gyventojus ir išklausė jų diskusijas“, – aiškino Gričiupio seniūnė J. Žakevičienė.
Išvežė į bažnyčios šventorių
Po kelių dienų į Vokės gatvę atvykę darbininkai iškasė kryžių ir jį išvežė.
„Susitariau su Petrašiūnų klebonu, jis sutiko priimti kryžių į bažnyčios šventorių“, – prisimena H. Bartnikas. Jis pats kartu su darbininkais tą kryžių įkasė šventoriuje esančių kapinaičių pakraštyje.
Visi darbai buvo atliekami H. Bartniko lėšomis.
Buvusioje kryžiaus vietoje liko nemenka duobė, kurią savininkas planuoja užlyginti. Jis teigia gavęs aplinkosaugininkų leidimą dalį sklype buvusių medžių perkelti į šalia esantį sklypą, dalį tiesiog nupjauti.
Kryžiai – UNESCO sąraše?
Kryžių pastačiusio mokslininko A. Kerpausko sūnus kryžiaus iškeldinimą vadina vandalizmo aktu.
A. Kerpauskas primena, kad Lietuva ratifikavo Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kuria įsipareigojo saugoti, dokumentuoti, gerbti, puoselėti kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje.
„Kryžių simbolika Lietuvoje pripažinta unikalia žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybe. Vokės gatvės kryžius taip pat turi būti saugomas“, – įsitikinęs A. Kerpauskas.
Jis teigia kovojantis ne dėl savo, o dėl visos gatvės gyventojų interesų.
„Ir taip mūsų gatvė siaura, be šaligatvių. Aišku, galima padaryti Šanchajų, tačiau kam to reikia? Noriu apginti mūsų aplinką. Kai taip galvoju, tai visiems keliu įtarimų neva turiu asmeninių siekių“, – gynėsi A. Kerpauskas.
Prašo sugrąžinti į vietą
Dėl kryžiaus iškeldinimo ir skvero išsaugojimo praėjusių metų pabaigoje jis kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą. Anot A. Kerpausko, šis net keturis mėnesius delsė priimti jo skundą.
Tuomet kryžiaus gynėjas nusiuntė skundą Vyriausiajam administraciniam teismui, kuris kolegas Kaune įpareigojo pradėti nagrinėti šią bylą.
A. Kerpauskas teismo prašo panaikinti Kauno savivaldybės administracijos sprendimus bei įpareigoti savivaldybę imtis priemonių, užtikrinančių Vokės gatvės atminimo kryžiaus apsaugą.
Teismo prašoma įpareigoti savivaldybę grąžinti kryžių į jo vietą Vokės gatvėje bei pasirūpinti kryžiaus išsaugojimu, parengiant būtinus dokumentus.
Pirmasis posėdis buvo surengtas šių metų birželį, antrasis įvyko rugsėjį. Jo metu A. Kerpauskas pareiškė norą nušalinti teisėjų kolegiją.
Teismo pirmininkas patenkino šį prašymą.
Žemę atgavo po kelių bandymų
Vokės gatvė vietoj buvusio Gričiupio kaimo buvo suprojektuota dar 1960 metais.
Projekte matyti ne tik gatvės užstatymas, bet ir du nedideli skverai.
Mažoje gatvėje įsikūrė tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabartinis Kauno technologijos universitetas) akademikai, 11-ajame sklype apsigyveno technikos mokslų daktaras Aleksandras Kerpauskas.
Iki karo ši teritorija – apie 3 hektarai žemės – priklausė žemdirbyste besivertusių Navickų šeimai. 1993 metais buvo atkurtos nuosavybės teisės į turtą – palikuonims grąžinti du nedidukai sklypai.
Tačiau 1999-aisiais savo teises į nuosavybę pareiškė Navicko sesuo Teklė Gikarienė. Netrukus senolė mirė, o žemė jai buvo grąžinta jau po mirties.
Dėl šio sprendimo vietos gyventojai pasiskundė ne tik vietos valdžiai, bet ir tuomečiam prezidentui Valdui Adamkui. Jis Valstybės kontrolei pavedė ištirti sklypo grąžinimo aplinkybes.
Po tyrimo paaiškėjo, kad žemė grąžinta neteisėtai.
Kauno apygardos administracinis teismas panaikino nuosavybės grąžinimą ir sklypą vėl atidavė valstybei.
Tačiau netrukus ši žemė vėl buvo grąžinta – šįkart Navicko anūkui Gintarui Stravinskui. O jis 2005-aisiais žemę, kurioje, anot A. Kerpausko, ir buvo suprojektuotas skveras, pardavė H.Bartnikui.
Kryžius – Holokausto aukoms
Viskas lyg ir būtų gerai, jei ne tas nelaimingas kryžius, kurio vietoje dabar žioji metro gylio duobė.
A. Kerpauskas pasakojo, kad kryžių 1998–1999 metais pastatė jo tėvas. Kryžių šalia savo namo jis statė ne šiaip sau, o norėdamas pagerbti ir įamžinti Holokausto metu nukentėjusius žydus.
Jis pats karo metais slėpė ir išgelbėjo gyvybę šešiolikai žydų, už tai buvo pagerbtas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
„Mano tėvas buvo išskirtinai altruistinio mąstymo, nesavanaudis, visada teigdavo, kad žmonių gelbėjimo drama turi būti įamžinta kryžiumi“, – pasakojo A. Kerpauskas.
Jo nuomone, per daugelį metų susiklostė Vokės gatvės skvero naudojimo tradicijos bei tam tikra aura: čia aplinkiniai gyventojai renkasi švęsti įvairias šventes, žaidžia vaikai, dažnas praeivis ar vietinis gyventojas meldžiasi atminimo kryžiaus akivaizdoje. Atminimo kryžius ir skveras tapo sakralia gyvenamojo kvartalo aplinkos dalimi.
Katės maiše esą nepirko
Prieš pirkdamas 8,5 aro sklypą Vokės gatvėje, H. Bartnikas teigė atlikęs visus namų darbus. Tačiau kalbantis su būsimaisiais kaimynais pradėjo aiškėti ir keisti sutapimai.
„Man pasakojo, kad kryžius buvo statomas paskubomis, kad būtų sutrukdyta žemės grąžinimo procedūra.
Pagal bendrąjį miesto planą šioje vietoje niekada skvero nebuvo, o žemės paskirtis – nuosava valda“, – tvirtino H. Bartnikas.
Maža to, besiruošdamas pirkti sklypą, jis nuvažiavo pas kleboną ir klausinėjo jo, ar kryžius šventintas, kuo jis ypatingas, o galbūt toje vietoje kažkas palaidotas?
Šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas esą patikino, kad kryžius nešventintas, o palaikų žemėje tikrai nėra.
Saugomų kryžių mieste nėra
Zenonas Girčys
Kauno savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus vedėjo pavaduotojas
„Saugomų objektų registrą turi ir Kultūros paveldo departamentas, ir savivaldybės. Mano žiniomis, Kaune saugomų kryžių nėra, tik keli koplytstulpiai.
Paveldo departamentas saugo tuos objektus ir vietoves, kurioms yra 50 metų. Net kryžių kalnelis VI forte nėra saugoma vertybė. Gyventojų kiemuose stovintys kryžiai tikrai neturi paminklinio statuso.
Jeigu kryžius statomas ne kieme, o bendroje miesto teritorijoje, reikia įvykdyti nemažai procedūrų, išklausyti ne vieno specialisto rekomendacijų.“
Sąraše yra tik kryždirbystės tradicija
Laura Almantaitė
Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato kultūros programų vadovė
„2001 metais kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje buvo paskelbta vienu pirmųjų iš 19 žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų.
Į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą lietuviška kryždirbystės ir kryžių simbolika buvo įrašyta 2008 metų pabaigoje. Sąraše – ne kryžių skaičius ar jų vietos, o pati kryždirbystės tradicija.“
