Kodėl reikia kviesti užsienio darbo jėgą? Todėl, kad čia jos trūksta. Pramonininkai ir verslininkai žino, kad darbo vietas sunku užpildyti reikiamos kvalifikacijos – ir, svarbiausia, motyvacijos – žmonėmis.
Jei manote, kad verslas pats kaltas, nes blogai dirba, jūs klystate. Ne todėl, kad verslas būtų šventas ar idealus. Tik todėl, kad ne verslui prie jūsų taikytis reikia, o jums prie verslo: jie sau darbuotojų taip ar kitaip susiras ir pinigus užsidirbs. Su jumis ar be jūsų.
Tai ir ne „oraus atlyginimo“ klausimas. Viskas žymiai paprasčiau: daug kas nedirba, nes nenori dirbti, nes jiems gerai ir taip, nes jie paprasčiausiai tingi. Nes mažai beliko tikro skurdo, kuris jiems gerai spirtų į išlepusias sėdynes. Nes nėra alkio jausmo, kuris priverstų atsikelti ir pasijudinti.
Aną savaitę Odeta Bložienė, Asmeninių finansų instituto vadovė, „Pinigų kartoje“ rašė apie patirtį, kalbant su studentais apie jų būsimą darbą. Tai vienas karčiausių ir reikalingiausių straipsnių per ilgą ilgą laiką. Kas mums galvoje, tas Odetai ant liežuvio: taip, mūsų studentai dažnai yra nuostabi jaunatviškos tinginystės, kvailų vilčių ir išlepimo puokštė.
Visi, tik baigę, masiškai tikisi atlyginimo didesnio, nei vidutinis šalyje. Darbas vasarą irgi ne kiekvienam: o kada, atsiprašau, švęsti? Be to, daugelis darbų reikalauja labai anksti keltis – tai kada išsiparpti į valias? Jauni žmonės rimtu veidu sako ir rašo: „Kam dirbti, jei galima nedirbti?“
Jaunos „fyfos“ svaičioja, kad ne jos turėsiančios darbo ieškoti: pas jas turėtų eiti darbdaviai. Jos taip supranta darbo rinką.
Tokių idėjų prisirenkama iš filmų, ciniškų knygiūkščių apie darbo ieškojimą (jas rašantys ir leidžiantys patys gyvena visiškai kitaip, tik pinigus susirenka iš lengvatikių) ir nelemtos „Erasmus“ aukštojo mokslo mainų programos. Pastaroji, patikėkit manim, daro daugiau žalos mūsų tautai, negu Muravjovas-korikas ir M. Valančiaus laikų lietuvių pratinimas prie degtinės.
Mat įteisina veltėdžiavimą, skiepija norą „gyventi atsipūtus“ ir iš konkurencingų, alkanų vilkų ir vikingų palikuonių mus verčia tingiais pakrantės ruoniais arba snaudžiančiais medžiuose meškėnais.
Manęs paklaus – o kaip tuomet su išvažiuojančiais? Ko mes turime kviestis užsieniečius, kai iš Lietuvos bėga žmonės? Štai kiek yra norinčių dirbti, bet jie vietos nesusirado.
Jei jie nesusirado vietos, tai daugiau pasako apie juos pačius, o ne apie Lietuvą ir jos darbdavius. Nepatinka? Per prasta? Darbdavio tonas nepatinka? Pinigų per mažai? Kitur geriau? Tai būk geras, kraukis daiktus ir varyk neatsisukdamas ten, kur tau geriau. Niekas neverks. Viso gero, ačiū, kad gyvenai pas mus kurį laiką.
Lietuva tau, mielasis, nėra skolinga (kaip ji nėra skolinga sportininkams nei premijų, nei erdvių automobilių, nei baseinų pagal jų skonį ir supratimą – nori automobilio, eik ir pirk salone; nori baseino, pasistatyk savo, kas tau sakė išvis, kad tau kažkas turi visa tai duoti?) – jeigu tu manai, kad kita valstybė tave geriau įvertins, tegu vertina, dėl Dievo meilės, o kokia čia mūsų problema?
Jei kitoje valstybėje teisingesni mokesčiai, geresnė socialinė apsauga ir žolė žalesnė, niekas neliepia Lietuvoje tų mokesčių mokėti (juo labiau, kad vargu ar daug moki, greičiausiai valstybė moka tau daugiau, negu tu jai) – pasirink kitur, kur paskaičiuoja teisingiau.
Jei jūs tokie dideli talentai ir aukso luitai, tai juo geriau jums – kur nors tikrai jus užmėtys pinigais ir erdviais automobiliais. O jei ne, tai ko cypaujat?
Jei jums nepatinka darbai, atvažiuos kiti ir nudirbs tuos darbus. Atvažiuos iš Indijos, Pakistano, Alžyro, Libano, Kinijos ir dirbs tai, ko jūs nenorite dirbti, už tą algą, kuri jums per menka. Turite dėl to problemų? Aš – jokių. Lietuva juos visus „suvirškins“ ir priglaus, jų vaikai jau kalbės lietuviškai taip pat gerai, kaip ir jūsų vaikai.
Žinoma, jei jūs apskritai turite vaikų, nes gimdyti ir auginti jums irgi per sunku, pirma juk reikia „pagyventi sau“, pasibastyti po pasaulį ir pakrapštyti nosį. Gimstamumas Lietuvoje toks pat apverktinas, kaip ir Vakarų Europoje - nepakankamas, kad būtų bent jau palaikomas esantis gyventojų kiekis.
Kas uždirbs pinigus, kad toliau mokėtume pensijas? Žinote, kas. Atvykėlių „Sodrai“ sumokėti įnašai yra ir bus tokie patys litai, kaip ir mėlynakių šviesiaplaukių etniškai grynų lietuvių, taip kad imsim tuos litus nesilaužydami. Taip pat, kaip ir šiandien baltarusių ir rusų atvežami pinigėliai prekybos centruose ir poilsio vietose kišenių neplėšo, didina vartojimą ir byra į pliusą, ne į minusą. Taip pat bus ir su darbo jėga. Klausimų yra? Manau, kad ne. Vienas straipsnis atsakys į visus jūsų klausimus.
Žinote, kodėl taip įžūliai čia jums aiškinu? Todėl, kad ratas jau apsisuko: kokiu matu mes matavome, tokiu ir mums atseikėta.
Kažkada mes buvom tokie patys, ir mus priėmė Didžioji Britanija, Airija, Ispanija (kol dar nebuvo visiškai nustekenta) ir Norvegija: jei savi dykaduoniai nenori dirbti, jei jiems darbai per prasti ir nedirbti geriau – prašom, saulytės, nesivarginkit ir nedirbkit, nesidraskykit, už jus nudirbs kiti. Lietuviams ir lenkams tie darbai buvo pats tas.
Tik mes turim vieną privalumą: nevykėliams anglams arba norvegams nėra kur dėtis, tenka tik misti iš savo šalių pašalpų ir sėdėti socialiniuose būstuose, o mes saviems tiek daug neduosim. Nauda mums bus dviguba: pirmiausia, mažiau kainuos dykaduonių priežiūra, antra, gal daugelis iš jų turės daugiau priežasčių ieškoti laimės kitur.
Nes laimės užtikrinti jums niekas nežadėjo. Lietuvoje, kaip ir kitur laisvame pasaulyje, kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą (net jeigu taip niekur neparašyta, patikėkit manim – tikrai turi), ir tai yra tikrai žymiai daugiau, negu gali pasiūlyti didesnioji, nelaisvoji, pasaulio dalis.
Ir jei jums toks pasiūlymas netinka, labai greitai atsiras, kam tiks. Pratinkitės prie šios minties jau dabar, ir nesakykit paskui, kad jūsų neįspėjau.
