O proga – niūresnė, nei oras už lango. Lietuvoje vakar, rugsėjo 23-ąją, kaip ir kasmet minėta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena pažymint Vilniaus geto likvidavimą tą dieną 1943 metais. Minėta ji kukliai, tačiau efektyviai surengiant savotišką terapijos.
Jei ne keli į žiniasklaidos akiratį prasprūdę renginiai, minėjimas, greičiausiai būtų likęs nepastebėtas. Bet taip jau yra, kad Lietuvoje paminint žodį „žydai“ kyla neišvengiama ir sekmadieniais plušančių antisemitų komentarų banga.
Pritvinę pykčiu, nors patys nežino kodėl. Gyvenime nesutikę ir nematę nė vieno žydo, bet juos niekinantys, juodinantys ir slapčia pavydintys tautai, kuri ne veltui laikoma išskirtine.
Prisiskaitę jau daugelį amžių gyvuojančios, carinės Rusijos bei ypač nacistinės Vokietijos laikais išplėtotų ir kaip negęstanti liepsna vis atgyjančių sąmokslo teorijų apie „kraujasiurbius“ žydus tokie veikėjai labai drąsiai anonimiškai lieja savo įtūžį spragsėdami klaviatūra.
Anonimiškai dabar, mintyse galbūt niūniuodami iš pažiūros nekaltas „čiupkit vaikai pagaliuką ir..“ daineles. Bet pasitaikius progai, neabejoju, jie pakartotų „Lietūkio“ garažo „žygdarbį“, Panerių „operaciją“, prisidengdami „rasinio grynumo“ arba kovos su priešais idėjomis. Kodėl neabejoju?
Ne tik dėl interneto komentarų, kuriuos, kaip jau nesyk rašė portalas lrytas.lt, iš tų pačių IP adresų prisidengę skirtingais slapyvardžiais, dažnai skrebena nenuilstanti Latvių gatvės kariauna.
Ir mūsų visuomenėje tokių viešai ar privačiai apie žydus tulžingai pasisakančių veikėjų netrūksta. Į akis žydams pasakyti ką nors šiaip jau bijančių, tačiau buitiškai bambančių „ak tie prakeikti žydai. Ir išties, ko čia jie nori? Ko jie išskirtiniai kažkokie jaučiasi? O kaip dėl..?“
Apie sovietinės propagandos ištobulintą ir iki šiol vartojamą „okaipdėl?“ „whatabautizmą“ jau esu rašęs – su tokiais ginčytis beprasmiška, nes paminėjus žodį Holokaustas, trėmimai tokie menkystos tau būtinai atšaus „O kaip dėl indėnų genocido? O kas statė gamyklas, tiesė kelius?“.
Tačiau kartoti tokius žodžius, kaip pavyzdžiui Holokaustas (kuris, uodegas pabrukusių kalbininkų sumenkintas, nors PRIVALO būti rašomas iš didžiosios raidės) ir nepamiršti to, kas įvyko jau kam kam, bet lietuviams būtina.
Žinoma, skubantys pasipiktinusiu turgaus bobos balsu užbaubti „o prie ko čia aš? Aš gi nieko nepadariau“ dar ir pridurs, kad girdi „o lietuvių genocido tai niekas nemini“. Mini, jei nepastebėjote. Net nekalbu apie tuos, kurie kliedi „Qbyliaus genocydas“. Lietuvos okupacijos laikotarpis, aukos – nemažai dėmesio susilaukianti ir ne tik Lietuvoje eskaluojama tema.
Tuo tarpu kitas panašus laikotarpis, trukęs vos trejus metus, bet nusinešęs 90 proc. iš maždaug 208 tūkst. Lietuvos žydų gyvybę vis dar minimas tarsi pro sukąstus dantis, vis dar sukelia dalies lietuvių pasipiktinimą („kodėl mes čia JUOS turėtume prisiminti?“) ar dažniausiai tiesiog abejingumą. Buvo jie, gyveno tarp mūsų ir beveik visi dingo. Tik ne šiaip išnyko, o buvo fiziškai sunaikinti. Ir prie to sunaikinimo prisidėjo lietuviai. Tai yra neginčijamas faktas.
Tai reikia kartoti, kartoti ir dar kartą kartoti. Ne tam, kad erzintų, o kad nekiltų tokių klausimų – „o prie ko čia aš“?. Kad bent jau dauguma nepamirštų ir neleistų pasikartoti. Niekas nereikalauja ir neprašo asmeninės atsakomybės už žudynes.
Kita vertus akivaizdu, kad lietuviai vis dar turi žydų temos kompleksą. Kalbėti apie žydus daugeliui lietuvių nemalonu. Viena vertus, sveikesni išsiugdę pagarbą šiai gudriai, pažangiai ir atspariai tautai.
Tačiau dauguma tebejaučia pašaipą, pavydą. Net ir tuomet, kai pačių žydų Lietuvoje beveik nebelikę. Bet jų palikimas – ne tik architektūra, šventiniai „lietuvių nacionaliniai“ valgiai, tokie kaip kugelis, bet ir čia kadaise gyvenusių žydų pėdsakai tebėra. Tereikia apsidairyti.
Antai vakar Vilniuje ir Kaune buvo vėl viešai skaitomi į getus kadaise suvarytų žydų vardai. Skaityti galėjo visi norintys miestiečiai.
Tokių daug nebuvo, tačiau tie, kurie dalyvavo, manau, sutiks, jog potyris yra labai savotiškas. Gerąja prasme. Tokiame skaityme dalyvavau, tiesa, tik pernai. Jis vyko Šv.Kotrynos bažnyčioje – erdvėje, kur paprastai vyksta džiugesni reginiai, pavyzdžiui koncertai.
Skaitymai vyko visą dieną, tad į jau pustuštę bažnyčią atėjau vakarop. Salėje savo eilės laukė vos vienas kitas žmogus. Tiek žydiškos kilmės jaunuoliai – reginio organizatoriai, tiek eiliniai miestiečiai. Jų nė kiek nejaudino apytuštė bažnyčia arba sienomis nusiritantis aidas.
Kiekvienas įsijautęs iš storos knygos perskaitydavo šimtus gete kalėjusių žydų vardų. Atėjo mano eilė. Skaityti neįprastus mano ausiai žydų vardus ne visada taisyklingai juos ištariant priminė pasivaikščiojimą po karių kapines – visi kryžiai ar paminklai vienodi, skiriasi tik gimimo ir mirties datos. Ne taip ištarta pavardė – tarsi netyčia užmintas kapas. Nemalonu.
Klausantis beveik monotoniško abėcėlės tvarka skaitomų vardų vardijimo pernelyg nesusimąstai, kad kiekvienas žmogaus vardas – tai atskiras likimas, atskiras gyvenimas. Skaitydamas tai pajunti – kas sekundę ištartas žodis, tai kažkada gyvenusio, nieko nenusidėjusio, tik dėl savo tautybės į getą patekusio žmogaus siela. Ištari – ir siela palieka kūną.
Prisipažinsiu – labai paveikė. Ir kaip žmogau dar gali, asmeniškai bent sekundei prisilietęs prie kiekvienos, gyvųjų tarpe nesančios, nusikalstamos masinių žudynių mašinos sutraiškytos gyvybės galvoti „whataboutizmo“ principais? Bet žinai, kad šitaip mąstančių yra ir bus.
Ir žinai, kad jie užaugs, savo vaikus mokys pagal savo suvokimą, pagal tokį pat matą, o jų vaikai pamirš, nebežinos, kad Vilniuje gyveno Arielis Leibovičius ar Sara Meyer. Eiliniai vardai, kurių – tūkstančiai, jam nieko nereikš, nes jis jų nebus girdėjęs. Ir jis sakys, kad Holokaustas – tai išsigalvojimas, tai propaganda, tai industrija. O kas tuomet sustabdys nuo istorijos pasikartojimo?
Antra vertus, dar nevėlu prisiminti ir provokuoti „whataboutizmo“ mylėtojus labai paprastu būdu.
Nejaučiate atsakomybės? Perskaitykite vardus. Niekinate žydus – pažinkite nors vieną jų. Sureikšminate žydų tautybės žmonių dalyvavimą sovietinėse represinėse struktūrose – pasidomėkite, kiek tokiose buvo lietuvių, rusų, latvių, kitų tautybių žmonių.
O jei jau pakeltu balsu neva susirūpinęs klausiate „O kaip dėl lietuvių atminimo? Kodėl žydams toks dėmesys“, tai parodykite pavyzdį bei dėmesį lietuvių atminimui.
Ar kas iš jūsų skaitėte lietuvių tremtinių, Rainių, Červenės žudynių aukų vardus? Ar Rugpjūčio 23-ąją bei Birželio 14-ąją žiūrėdami į juodu kaspinu perrištą trispalvę ir krapštydami galvą prisiminėte, ką reiškia šie simboliai? O gal buitiškai besipiktindami, kad lietuviai sutvarkė žydų kapines patys sutvarkėte nors vieną tremtinių kapą? Ko gero retas galėtų atsakyti teigiamai.
Lietuva, deja yra šalis, kurioje už Holokausto neigimą yra baudžiama. Nes idiotų, neigiančių Holokausto faktą, jo mastą ir savo tautiečių dalyvavimą jame vis dar yra pakankama kritinė masė. Vis dar pavojinga pakartoti praeities klaidas.
Būtent todėl apie tamsius istorijos puslapius būtina kartoti nepamirštant ir kitų. Juk niekšingiausia yra šaltakraujiškai lyginti, kas yra baisiau – komunistai, gulage, Rainiuose ar Dzūkijos miškuose nužudę dukrą, ar naciai, gete, Paneriuose ar dujų kameroje nužudę sūnų. Vienas nusikaltimas nepateisina kito, vienu kito dėmės nenuplausi, nepridengsi, nepamirši.
Kai išmoksime gerbti savo istoriją, būsime atsparūs šlykščiai tamsuolių propagandai ar abejingumui, nereikės nė auklėti įstatymo rimbu, nė priminti, kokia šiandien diena.
O juk prisiminti nesudėtinga. Nebūtina elgtis taip efektingai, kaip Izraelyje, kur Holokausto diena minima masiškai: kai pradeda kaukti kraupią istoriją primenančios sirenos, gyvenimas ten sustoja – žmonės išlipa iš automobilių greitkeliuose, minutei sustingsta gatvėse, darbuose. Tereikia nepamiršti ir neleisti pamiršti kitiems.
