Maža to, pastarosiomis savaitėmis grybai dygo itin keistai – staiga kur nors pasirodydavo ir po poros dienų baigdavosi.
O kituose miškuose pasisekdavo užtektinai prisigrybauti ir atsitiktinai čia užklydusiems lankytojams.
Netikėtumų – apstu
Net ir labiausiai patyrę Dzūkijos grybautojai iš vien jiems žinomų grybaviečių šįmet neretai grįždavo tuščiomis.
Užtat netikėtai aptikdavo net po kelis šimtus baravykų neįprastose vietose.
Voveraitės irgi retai augo vadinamaisiais tiltais, kaip anksčiau: lyg pamėgdžiodamos baravykus jos dygo po vieną ar vos po kelias.
Rugpjūčio viduryje pirmiausia Aukštaitijos miškuose pasipylę baravykai tik po geros savaitės pradžiugino ir dzūkus.
Jų supirkimo kaina punktuose svyravo nuo 10 iki 14 litų už kilogramą. Turguje ar pakelėje tiek kainavo perpus mažiau sveriantys 4–5 rudakepuriai.
Vis dėlto šiemetis baravykų derlius tikrai pranoks pernykštį, kai visoje šalyje į supirktuves jų buvo atnešta tik pusketvirtos tonos, o visų rūšių grybų – daugiau kaip du tūkstančiai tonų.
Lietuvoje daugiausia – 2800 tonų – grybų buvo supirkta 1998 metais, mažiausiai 2002 metais – vos 423 tonos.
Liko mažiau grybautojų
Voveraitės dar dygsta. Jei palis, tikimasi sulaukti ir gausesnio rudeninių baravykų, šilbaravykių derliaus. Tačiau miško gėrybių supirkėjai ir perdirbėjai sunerimę, kas juos surinks.
Į supirktuves grybus nešančių grybautojų staiga smarkiai sumažėjo po rugpjūčio 20 dienos, kai jaunimas susirengė grįžti į mokyklas ir universitetus.
Daug jaunų žmonių laikinai buvo įdarbinti grybus perdirbančiose bendrovėse. Pasibaigus vasarai jų sutartys baigėsi, nors jose rūšiuotojams ar pakuotojams darbų nepristigs iki spalio pabaigos ar net ilgiau.
Baigėsi vasaros atostogos ir miestiečiams, kurie vasarą uždarbiavo rinkdami grybus.
Verslui kyla grėsmių
„Rugsėjį grybauti liko vis mažiau pajėgiantys po miškus vaikščioti pensininkai. Kaimas sparčiai sensta.
Grybus dar renka ir bedarbiai, tačiau dauguma jų tik tiek, kiek užtenka nusipirkti tai dienai numatytam kiekiui alkoholio.
Ar neatsitiks taip, kad po penkerių metų grybų miškuose bus, bet nebebus kam jų rinkti?” – neramiai svarstė Lietuvos miško grybų ir uogų verslininkų asociacijos prezidentas, Varėnos bendrovės „Vipreka” direktorius Virginijus Varanavičius.
Tokią grėsmę V.Varanavičius mato šiam Lietuvoje populiariam verslui, kurio apie 95 procentus produkcijos eksportuojama į įvairias Europos šalis – daugiausia Vokietiją, Prancūziją ir Italiją.
Vokiečiai labiausiai vertina šviežias, užšaldytas, sūdytas voveraites, o italams daugiausia išvežama baravykų. Šveicarai visiškai atsisako kitose šalyse prigrybautų ir prašo tik lietuviškų voveraičių bei baravykų.
Tačiau krizės prispausti ispanai pastaraisiais metais gerokai sumažino savo užsakymus. Todėl grybų verslo atstovams keistoka atrodo ir neseniai paskelbta informacija, kad šioje šalyje uždrausta prekiauti dar 2009 metais iš Lietuvos įvežtais džiovintais bobausiais.
Skatino talonais
Į Vokietiją iš Varėnos rajono sūdytos voveraitės per Maskvą buvo siunčiamos ir sovietų laikais. Daugiausia prie upelių įkurtuose grybų supirkimo punktuose jos būdavo pilamos į didelius katilus, plaunamos, verdamos, o paskui sūdomos medinėse statinėse.
Tokių punktų buvo apie dvidešimt. 52 metų V.Varanavičius pasakojo, kad su tėvais gyveno kaime netoli Varėnos ir vasarą visada grybaudavo.
Iš pradžių už kilogramą voveraičių buvo mokama po 15, po kelerių metų – po 20 kapeikų. Grybautojai būdavo skatinami ir specialiais talonais, su kuriais buvo galima įsigyti deficitinių importinių prekių.
Baravykus dzūkai džiovindavo patys ir žiemą veždavo parduoti į Kauno ar Vilniaus turgų ar net sulaukdavo namuose vadinamųjų spekuliantų, kurie paimdavo grybus ir gabendavo net į Maskvą ar tuometį Leningradą.
„Taip prisilepeškavau ir žmonos importiniam megztiniui. Dzūkai voveraičių kitaip nevadina, tik lepeškomis.
Ypatingas lietuviškų grybų aromatas ir dabar labiausiai gundo mūsų pirkėjus, nors tokių pat grybų jiems siūlo ir kitų šalių verslininkai”, – pasakojo „Viprekos” vadovas.
Anksčiau iki 70 procentų voveraičių ir baravykų Lietuvos perdirbėjai įsiveždavo iš Rusijos, Ukrainos, kitų šalių. Bet kaimynai patys išmoko prekiauti ir atrado kelių į Vakarus.
Tačiau jau porą metų grybai iš kitų valstybių mūsų šalies perdirbimo įmonėse sudaro ne daugiau kaip 30 procentų.
Supirkėjai migruoja
„Dabar mums labai svarbūs savi grybautojai ir supirkimo punktų darbuotojai, kurių dauguma šiemet pradėjo dirbti pagal individualios veiklos pažymas.
Įmonėms tapo lengviau, kai nebereikia atsakyti už supirkėjų darbą ir kontroliuoti, kaip ir kam išduodami kvitai už miško gėrybes”, – teigė V.Varanavičius.
Perdirbimo bendrovės tebeturi po keletą savo supirkimo punktų, bet daugiausia tuo užsiima privatūs asmenys.
Šįmet 128 Lietuvos žmonės įregistravo individualią veiklą ir patys superka grybus ir pristato juos perdirbėjams.
Įvairių šalies rajonų miškingesnėse vietovėse galima pamatyti užrašus „Superkame miško uogas ir grybus” arba „Grybų ir uogų supirktuvė”, todėl verslininkai nepritrūksta šių gėrybių.
Jei kur nors nustoja dygti grybai ar neuždera uogos, tokių punktų kaipmat atsiranda kitame regione ar rajone.
Įmonės kuriamos ir nyksta
Miško gėrybių verslu užsiimančių įmonių Lietuvoje įregistruota per šimtą, tačiau realiai veikia iki dvidešimties, iš kurių dvylika susibūrusios į Miško grybų ir uogų verslininkų asociaciją.
Kone kasmet kelios bendrovės išnyksta, o jų vietoje atsiranda naujų.
„Kai 1990 metais buvo įkurta mūsų įmonė, grybų ir uogų užtekdavo tik iš savo Švenčionių rajono. Tačiau greitai tokių bendrovių pagausėjo, tad miško gėrybių teko ieškoti po visą Lietuvą. Netrukus pradėjome pirkti jas iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos.
Tačiau šiose šalyse patys užsiauginome konkurentus, todėl dabar vėl daugiau superkame lietuviškų grybų”, – pasakojo prie Švenčionėlių įsikūrusios ir šiemet apie 500 tonų voveraičių nusiteikusios nupirkti bendrovės „Girios” direktorius Modestas Masevičius.
Norinčių dirbti – nedaug
Sezono metu darbuotojų šiose bendrovėse, kurių daugiausia – Varėnos, Alytaus, Švenčionių, Šalčininkų rajonuose, Kaune ir Vilniuje, padaugėja kelis kartus, tačiau jam pasibaigus lieka apie 500 nuolatinių.
Įmonių vadovai skundžiasi, kad nelengva rasti norinčių dirbti beveik pusmetį trunkantį sezoną. Moksleiviai ir studentai paprastai įsidarbina tik porai mėnesių.
Kaip tvirtino „Viprekos” direktorius, kruopščios grybų rūšiuotojos per mėnesį, atskaičius mokesčius, gauna po 1200–1300 litų. Šiuo metu įmonėje dirba 189 žmonės. Iš jų tik 34 – nuolatiniai. Tačiau ne visi darbo biržos atsiųsti bedarbiai stengiasi sąžiningai dirbti.
Jiems svarbiau praleisti tam tiktą laikotarpį, kad po to vėl galėtų gauti pašalpą.
Miško gėrybių supirkėjams ir perdirbėjams šįmetis ruduo įvarė nerimo. Mat grybų sezonas paprastai baigiasi spalio viduryje, tačiau pagrindinės grybautojų pajėgos iš miškų pasitraukė dar rugpjūtį.
Žmonių antplūdį paskatina kalbos
Tikslaus grybautojų ir uogautojų, kuriems miškas beveik pusmečiui padeda susirasti laikiną darbą, skaičiaus nustatyti neįmanoma, kaip ir jų laimikių.
Kai kurie grybus neša į supirkimo punktus, bet kiti miškų gėrybes pardavinėja turgavietėse ar prie judrių kelių ir uždirba dvigubai daugiau.
Supirkimo punktuose už vieną kilogramą voveraičių šįmet buvo mokama nuo 8 iki 14 litų, o turguje tiek kainavo kur kas mažiau sveriantis jų litras.
Per kelias valandas grybautojui kartais pavyksta pririnkti ir dešimt kilogramų, bet dažniausiai – 3–5 kilogramus.
Vienos grybingiausių Lietuvoje Marcinkonių seniūnijos (Varėnos r.) seniūnas Vilius Petraška aiškino, kad, pasklidus kalboms apie gausiai dygstančius grybus, automobilių miškuose apstu ne tik savaitgaliais, bet ir darbo dienomis.
Pasak seniūno, vietos gyventojai dėl pabrangusių degalų vis rečiau sėda į automobilį: tolimesnes grybingesnes vietas jie pasiekia dviračiais, o jaunesni – ir pėsčiomis.
