Deja, juo toliau skaičiau, juo labiau stebėjausi. Padėkojęs amerikiečių „lingvistui“ už gražius žodžius lietuvių kalbai, autorius šoka kaltinti „mūsų profesorius ir mokslo žinovus, kurie stovi naujų religinių sektų politistorijos sargyboje“.
Pats mokslo žinovas, priskyręs Kopernikui šimtmečiu vėliau gyvenusio Galilėjaus žodžius „O vis dėlto ji sukasi!“, be skrupulų pritaria tiems, kurie rėžia, kad Egipto piramidžių ir antkapių užrašai turi būti iššifruoti „senąja lietuvių arba žemaičių tarme“, nė kiek nesusimąstydamas, kada toji žemaičių tarmė atsirado ir kuriuo jos variantu – šiauriniu ar pietiniu – tuos hieroglifus reikia šifruoti. Iš teksto skaitytojas, beje, sužino, kad 1418 m. „Lietuva paskutinė pasidavė svetimai kultūrai“, nenurodžius nei kas gi būtent tais metais Lietuvoje įvyko po trijų krikštų (1251 m., 1387 m. ir Žemaitijos 1413 m.), nei kas yra toji „svetima kultūra“.
Straipsnyje griebiamasi legendos apie Lietuvos valstybę, vadintą Sarmatija, į kurios sudėtį „įėjo ir Kinija (turbūt irgi tada dar lietuviškai kalbėjusi – A. B.), ir Viduržemio jūros regionas“. Paskelbtas net žemėlapis, tiesa, be Lietuvos vardo, tik „Sarmatia Asiatica“, turbūt su nebylia užuomina, kad vis dėlto esame „azijatų“ kilmės. Gaila, kad nutylėtos ir kitos legendos. Pavyzdžiui, palemoniškoji, alaniškoji, heruliškoji, trakiškoji. Skaitytojo ūpas būtų dar labiau pakeltas, jei visos toks legendos irgi būtų pateiktos ne kaip legendos, o kaip neginčijamas mokslo įrodymas.
Įdomiai traktuojamas ir Saulės mūšis (1236 m.). Pasirodo, per šį pirmąjį Kryžiaus žygį į Lietuvą kalavijuočiai (straipsnyje – kryžiuočiai) buvo gavę konkrečią užduotį – išpjauti lietuvių žynius pagal pateiktą sąrašą. Kaip žinom iš kronikų, šios užduoties kalavijuočiai net nevykdę (gal nespėję gauti minėtojo sąrašo?), o buvę lietuvių ir žiemgalių sumušti jau begrįžtantys į Rygą su prisiplėštu grobiu.
Lietuvių kalbos archajiškumą pirmieji pastebėjo ir įvertino nelietuviai XIX a. pradžios mokslininkai, lyginamosios-istorinės kalbotyros atstovai – vokiečiai, prancūzai, rusai. (Lietuvių lingvistų kalbos istorikų tada dar nebuvo, o ir kitus lietuvius inteligentus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų.)
Nustatę daugelio Europos kalbų giminystę ir suskirstę jas į šeimas, kalbininkai priėjo išvadą, kad visos jos turėjusios kilti iš vienos bendros prokalbės, kuri buvo pavadinta indogermanų, vėliau indoeuropiečių prokalbe, pavadinime atspindint arealo rytinį ir vakarinį pakraštį.
Dėl indoeuropiečių migracijos į vakarus (Europą) ir rytus (Indiją) prokalbė prieš 6000 m. iš pradžių skilusi į regionines tarmes, o šios ilgainiui išsirutuliojo į kalbų grupes ir atskiras kalbas. Prasidėjo mėginimai tą prokalbę rekonstruoti. Ir tada paaiškėjo, kad arealo pakraščiuose buvusios kalbos mažiausiai skiriasi nuo gautųjų rekonstrukcijų. Iš jų visų pačios senoviškiausios pasirodė esąs sanskritas, prūsų kalba, o germanų kalbų areale – islandų kalba.
Kadangi prūsų kalba jau buvo mirusi ir tyrinėjimui tiko tik negausūs jos 14-16 a. rašto paminklai – keli rankraštiniai žodynėliai ir trys spausdinti katekizmai – kalbininkai labai apsidžiaugė „atradę“ dar gyvas jos giminaites – lietuvių bei latvių kalbas – ir karštligiškai puolė jas tyrinėti, nuogąstaudami, kad bent jau lietuvių kalba tuoj tuoj išnyksianti: Lietuvoje ją iš vartosenos labai stūmė lenkų kalba, o Prūsijoje – vokiečių.
Kalbininkai negailėjo nei gerų žodžių, nei pastangų, kad būtų išsaugotas šis unikalus indoeuropietiškasis paveldas, kurį papildė ir tokia pat archajiška, unikali ir geriausiai išlikusi lietuvių bei latvių ikikrikščioniškoji etnokultūra. Garsus prancūzų kalbininkas Antuanas Mejė (Antoine Meillet, 1866-1936) yra pasakęs, jog „kiekvienas, kas nori išgirsti, kaip kalbėjo indoeuropiečiai, turi važiuoti pasiklausyti lietuvio valstiečio“. Nuo 19 a. vidurio Latvijoje ir nuo to paties amžiaus pabaigos Lietuvoje į baltų kalbų tyrinėjimą bei puoselėjimą įsitraukė ir šių kraštų tautinė inteligentija.
Tad lietuvių kalba yra ne seniausia, bet SENOVIŠKIAUSIA iš visų dabartinių GYVŲJŲ indoeuropiečių kalbų. Jos ir kitų kalbų panašumai rodo ne tų kalbų kilmę iš lietuvių kalbos ar atvirkščiai, o visų jų kilmę iš vienos motinos.
Vadinasi, daugelis Europos ir dalis Azijos kalbų yra sesės, dėl to ir daugiau ar mažiau panašios. Tačiau tie panašumai nespecialistų kartais imami hiperbolizuoti, mėgėjiškai ieškoma dabartinių fonetinių sutapimų kitose kalbose, kad būtų galima iliustruoti, autorių manymu, tų kalbų kilmę iš lietuvių kalbos, visiškai ignoruojant ir kalbų raidą, ir pačios lietuvių kalbos istoriją.
Tokiu principu, pavyzdžiui, graikų žodis „odė“ imamas kildinti iš lietuviško žodžio „oda“, nors pačioj Lietuvoj šis žodis tariamas nevienodai – nuo senoviško „āda“ rytiečių šnektose iki „uoda“ žemaičių tarmėje, žodis „karalius“ kildinamas iš lietuviško žodžio „karas“ (iš tikrųjų iš 8-9 a. frankų valdovo Karolio Didžiojo vardo) ir pan. Taip grįžtama prie mėgėjiškų teorijų, atsiradusių viduramžiais ir dabar laikomų legendomis, įskaitant ir sarmatiškąją.
Lietuvių kalba puoselėjama ir tyrinėjama ne tik Lietuvoje ir ne tik pačių lietuvių. Joks tikras kalbininkas lietuvių kalbos ir jos reikšmės nemenkino ir nemenkina. Žymus Lietuvos baltistas prof. Olegas Poliakovas 2008 m. išleido knygą „Pasaulis ir lietuvių kalba“, kurioje palygina lietuvių kalbą su kitomis jos indoeuropietiškomis giminaitėmis, išryškindamas bei argumentuodamas lietuvių kalbos unikalumą ir išskirtinę svarbą indoeuropiečių kalbotyrai, o pačią knygą baigdamas mintimi, jog „lietuvių kalba verta būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše“.
Aukščiau minėto straipsnio autoriui būtų buvę pravartu bent pavartyti šią savo tautiečio knygą. Gal tada nebūtų kilęs noras sekti skaitytojams nežinia kieno padiktuotas pasakas.
Profesorius Alvydas Butkus yra Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas
