Patriotizmas oro uostuose - tai jau nebe sąvoka, ne abstrakcija, o konkreti forma, kvapas, skonis. Praėjusią savaitę skridau iš pietų Italijos miesto Brindizio į Romą. Pribloškiantis patriotizmo koncentratas abejose salėse: Apulijos alyvuogių aliejus, raudonas vynas „primitivo“, rožinis „negroamaro“, tipiškų šios žemės aliejuje užkeptų daržovių „fritti“ kvapas užkandžių bare.
Atrodytų, patriotizmas menkame provincijos oro uoste lyg ir nebūtinas, juk iš čia žmonės skraido daugiausiai vietiniais maršrutais - į Romą, į Milaną, į Veneciją. Bet gi ne – Apulija nori būti Apulija. Nori įsikabinti į tave su savo vynu, virtuve, skoniu ir nepaleisti tol, kol nebus paskelbtas įlaipinimas į lėktuvą. Atvykimo salėje gastronominio patriotizmo ataka dar galingesnė: „primitivo“ dar nė neragautas, bet jau tavo mintyse.
Ne pirmus metus stebiu patriotizmo protrūkius įvairių miestų oro uostuose. Atskridęs į Vieną negaliu atitraukti akių nuo Zacherio torto, žaviuosi vienietiškos kavos ritualą. Turkijos oro uostai kvepia tikrais turkiškas kebabais, anyžių trauktine „raki“.
Atėnų tarptautiniame oro uosto baruose baltuoja „tzatziki“ padažas, kurio pakęsti negaliu, bet tenka gerbti ir tiek.
Paryžiaus „Charles De Gaulle“ ryte tampa milžinišku kruasanu. Balzgana prancūziška „café‘ au lait“ neatrodo viliojančiai, bet koks kieno reikalas.
Havanos „Jose Marti“, žinoma, dvelkia romu, akį džiugina tėtušio Hemingway apdainuotas „daiquiri“.
Gastronominio patriotizmo beveik nemačiau Berlyno oro uoste. Čia kvepia vokiečių nepilnavertiškumo kompleksais: „Marche“ restoranas bent jau pavadinimu bando pataikauti prancūzams, turiniu – Viduržemio jūrai. Dar mažiau patriotizmo Londono „Stanstede“ .
Jo čia, matyt, nereikia. Juk Londonas - kosmopolitiškiausias Europos miestas, ir kvapai privalo paklusti pasaulio bambos logikai. Bet ieškantys net šioje peseudoitalijos marmalynėje šį tą randa. Ir aš radau šiek tiek angliškos klasikos, kurią atstovavo kuklus „fisch&chips” duetas.
Patriotizmo beveik nebuvo sovietiniuose oro uostuose. Išskrendi iš Maskvos „Šeremetjevo“ – sardelės su garstyčiomis, atskrendi į Simferopolį – sardelės su garstyčiomis. Nors, pavyzdžiui, Suchumyje, kuris dabar velniaižin kam priklauso, ir išvystyto socializmo laikais pakvipdavo gruzinišku šašlyku (žinoma, be ketčiupo, nes jo niekas dar nebuvo regėjęs).
Grįžtu į dabartį ir skrendu į VNO. Civilinės aviacijos kalba taip vadinasi Vilniaus tarptautinis oro uostas. Pasiimu lagaminą, vaikštau, dairausi po atvykimo sales. Bandau aptikti nors lašelį gastronominio patriotizmo. Nesakau, kad čia turėtų būti cepelininė, kur visiems atvykėliams iškart būtų aiški svarbiausioji mūsų gastronominės kultūros forma. Nereikalauju, kad kas nors šviežiai keptos juodos duonos atpjautų, rūkyto lašinuko pasiūlytų.
Saviems emigrantams ir naujų gastropotyrių ištroškusiems užsieniečiems. Na, bent tą vienintelę mūsų gastronominę įžymybę (Europos mąstu) – skilandį galėtų vitrinoje visiems atvykstantiems į Lietuvos sostinę rodyti. Bet realybė yra tokia: vienoje Vilniaus oro uosto atvykimų koridoriaus pusėje yra „Coffe&Snacks“. Kitoje – „Coffee Pizza Bis“. Švaru ir tvarkinga abejose. Ir reikia sau įžnybti, kad suvoktum, jog VNO – tai ne MPX (Milano „Malpensa“ oro uostas) ir ne BLQ (Bolonija) arba TRN (Turinas).
Čia taip viskas itališka… Galiausiai pradeda kankinti spėjimas: „O gal ne į Vilnių, ne į Lietuvą atskridau?“ Štai baltuoja didžiulis suvožtinis, o ant pakuotės parašyta: „panini“. Yra, žinoma, ir itališka „lasagna“, o kaip gi be jos. Yra picų pasirinkimas, o jeigu kažkam pernelyg menkas, yra picerija „Riccardo“. Tiesa, picų prisikimšti prieš išskrendant į Romą ar Milaną galima tik išvykimo salėje. Atvykusiems yra kibinų su varške ir špinatais. Kibinai su špinatais? Karalienė Bona Sforza būtų patenkinta…
Ieškantys VNO oro uoste minimalaus gastronominio patriotizmo suras: užkandinę „Coffee Hill“, kavinę „Juta Jazz Café“, užkandinę „Fast 'n Fresh“, barą „Heineken“, restoraną „Light House“, degustacinio vyno barą - parduotuvę „Wine Lounge“, tris jau minėtas įstaigas: piceriją „Riccardo“, barus „Coffe&Snacks“, „Coffee Pizza Bis“. Žodžiu, sveiki atvykę į Vilniaus oro uostą, - itališko gastronominio kolonializmo židinį.
