Praėjusią savaitę portalas lrytas.lt pradėjo publikuoti Giedriaus Drukteinio knygos „Politiko ABC“ ištraukas. Autorius, keletą pastarųjų metų konsultavęs beveik visas pagrindines Lietuvos partijas politinės komunikacijos klausimais, savo patirtį sudėjo į šią oficialiai nepublikuotą knygą, naudojamą kaip mokymo priemonė.
Apžvelgus bendravimo su rinkėjais pagrindus, atėjo metas ir specifiniams pamokymas. Konkrečiai – juodosioms technologijoms, kurios noriai ir plačiai taikomos ne tik rinkimų kampanijų metu. „Būsiu sąžiningas. Šios kampanijos metu nesistengsiu pasinaudoti tuo, kad mano oponentas yra jaunas ir nepatyręs“, - taip kadaise atsakė JAV prezidentas Ronaldas Reiganas į jam išsakytus priekaištus dėl senyvo amžiaus.
Apie savo politinius oponentus privalai žinoti viską. Kodėl?
Nes tavo pagrindinis tikslas – laimėti rinkimus. Kitais žodžiais, įrodyti rinkėjams, kad esi geresnis už kitus arba įrodyti rinkėjams, kad oponentai yra blogesni už tave. Tai yra pagrindinė priežastis, lemianti Rinkėjo apsisprendimą balsuoti už tave.
Šis principas „geresnis-blogesnis“, ir jo tiesioginis rezultatas, šiandien vadinamas „kompromatu“ ar „negatyvu“ buvo žinomas ir naudojamas dar antikos laikais, ir jokiu būdu jis nėra mūsų laikų išmislas. Terminas „diskreditavimas“ yra kilęs iš viduramžių, ir jis reiškė ne ką kita kaip žmogaus reputacijos sugadinimą, savo ruožtu vedantį prie pavojaus jam ką nors „paskolinti“. Kitais žodžiais, paversti žmogų „nepatikimu“ - vėliau šis žodelis įgijo dar ir tokius semantinius priedus kaip „politiškai“ ar „moraliai“.
Šiandien negatyvios informacijos skleidimas yra neatsiejama amerikietiškų ir rusiškų rinkiminių kampanijų dalis, ir, beje, būta laikų, kai jis buvo šiek tiek ir naudojamas Lietuvoje. Europoje jis nėra labai populiarus, ir tai lengvai paaiškinama įvertinant esminį skirtumą tarp amerikietiško ir europietiško politinės komunikacijos mentaliteto.
Pradžiai, Amerikoje nėra tokio fenomeno, kaip rinkimai „pagal sąrašus“, ir visos rungtynės, pradedant siekiant prezidento, o baigiant kaimelio gaisrininko postų, t.y., visų darbo vietų, kurios yra apmokamos iš mokesčių mokėtojų kišenės, visada vyksta principu „vienas prieš vieną“. Europoje, kurioje yra senos ir vis dar gajos dinastijų tradicijos, politiko likimą dažnai lemia vien jo socialinis statusas, neretai tiesiog paveldėtas, ir ypač tai akivaizdu pokomunistinėse valstybėse (kaip ir kokioje nors Šiaurės Korėjoje).
Pagalvok pats – jei okupacijos laikais tokio subjekto tėvai buvo komunistai, automatiškai jis turėjo palankesnes sąlygas įgyti tinkamą išsilavinimą, manieras, galų gale, žinomumą, ką savo ruožtu dar ir sustiprindavo tai, jei kuris nors tėvas buvo žinomas vsuomenėje žmogus. Po kontrevoliucijos pergalės, remiantis krikščionišku principu „vaikai neatsako už tėvus“ tokie subjektai jau turėjo geresnes starto pozicijas siekti komercinės ar politinės karjeros. Paradoksalu, bet akivaizdu. Tai taikoma ir Vakarų Europoje, tik ten titulas turi didesnę reikšmę, ir išvis ten esama žmonių, kurie vien gimsta valdyti valstybę...
Todėl amerikietiškas politinės komunikacijos principas oponentų atžvilgiu skamba taip: „jis yra blogesnis už mane“. Europietiškas principas skamba kiek kitaip: „aš esu geresnis už jį“. Skirtumas didelis – ypač pagalvojus apie tai, kad subjektas kurį laiką gyvens už mokesčių mokėtojų pinigus, nieko praktiškai nesukurdamas. Todėl Amerikoje negatyvi informacija dažniausiai ir lemia, kas laimės, o kas ne. Europoje dažniau laimi socialiai garbingesnis.
Vis dėlto... Iš pirmo žvilgsnio, visais atvejais, neigiamos informacijos radimas, apdirbimas ir komunikavimas visada turi viena šlykštų tikslą – gadinti žmogaus, organizacijos ar idėjos reputaciją. Būtent remiantis tokia nuostata dabartinė Lietuvos valdžia yra įvedusi nemažai draudimų tokiai informacijai skleisti ar eksploatuoti. Bet kaip netruksi pamatyti ir pats, neigiamos informacijos skleidimas turi ir dar vieną paskirtį – ir kur kas tauresnę beigi prasmingesnę.
Žiniasklaidoje ir kalbose dažnai susiduri su terminais „juodasis PR“ ar „pilkosios technologijos“, kuriais yra vadinamos pastangos komunikuoti tam tikrą informaciją, siekiant sukompromituoti asmenį, organizaciją ar idėją. Šešėlį, o tuo pačiu ir paslaptį simbolizuojančios spalva „juoda“ ar „pilka“ atsirado iš to, kad visais atvejais pašaliniam stebėtojui nesimato, kas būtent tokia „diskreditavimo“ veikla užsiima. Ir tokios veiklos specialistų pavardžių nerasi jokiame rinkimų štabo darbuotojų sąrašuose.
Tiesą sakant, nedaug kas net žino, kad jie egzistuoja - aš asmeniškai pažįstu tik du tokius specialistus visoje Lietuvoje, nors esu įsitikinęs, kad jų yra nepalyginamai daugiau. Ir kaip jie vadinami tikrovėje? Šiais politiškai korektiško leksikono laikais, kai mokesčių pakėlimas vadinamas „mokesčių peržiūrėjimu“, negatyvios informacijos vadyba taikiai vadinama „opozicijos monitoringu“ arba „opozicijos tyrinėjimu“ (jei kam patinka, vartoja amerikietišką santrumpą „opotyrėjas“ arba „opoanalitikas“ arba tiesiog „analitiku“ bei „visuomeninės nuomonės tyrėju“).
Nesunku numanyti, kokie du klausimai dabar pradeda suktis Tavo galvoje:
Ar tokia negatyvi ir kompromituojant informacija yra reikalinga Lietuvai?
Ar Lietuva turi žinoti visą negatyvą informaciją apie savo politikus?
O aš manau, kad atsakymą į juos abu puikiai žinai ir pats. Tvirtinimas, kad tauta neturi teisės žinoti nieko blogo apie savo politikus ar vadovus (o kur dar valdininkai?) tiesiogiai įžeidžia visos tautos sąmoningumą ir protinius gebėjimus. Tik žinanti visus faktus tauta gali nuspręsti, kas yra teisinga, o kas ne (bent jau teoriškai, žinoma). Nes viena svarbiausių kiekvieno žmogaus prigimtinių teisių – tai Teisė Žinoti, tampanti ypač aktuali tada, kai reikia padaryti sprendimą balsuoti ir už ką balsuoti.
Juoba, tuos faktus sukuria ir visuomenei pateikia patys politikai – tai jų pasirašyti ar rengti dokumentai, finansinės ataskaitos, asmeninis gyvenimas, poelgiai ir kalbos. Šioje veikloje nebūtina nieko kurti (tik išimtinais atvejais) , o, kaip jau minėta, politika yra neatsiejama nuo paslapčių, veidmainiavimo, sekso ir korupcijos – niekas to niekada neišvengia, o tie, kas išvengia, yra blogi politikai, kurie į viršų ir neprasimuša, ir miršta jie skurde bei užmiršti.
Kodėl turi užsiimti oponentų disreditacija? „Argi tai nėra žiniasklaidos užduotis?“ – ir vėl klausi savęs naiviai. Atsakymas paprastas – žiniasklaidai dažniausiai tiesiog neužtenka nei pajėgumų, nei kvalifikacijos tai padaryti. Lietuvoje yra nuostabių žurnalistų, tačiau retas jų turi visą mėnesį atlikti tinkamą ir nuodugnų tyrimą, Tavo gi analitikai turi ir laiko, ir įgūdžių, ir resursų. Juoba kad ir pati žiniasklaida dažnai yra manipuliuojama ar finansiškai priklausoma nuo verslo ir politinių interesų. Taigi, kas tada belieka tas vienintelis, kuris gali rasti visą tiesą?
Žinoma, tai tu.
KAIP TAI DAROMA?
Žinoma, kiekvienas atvejis yra individualus, ir tinkamai suplanuota diskreditavimo kampanija yra verta didelių pinigų, bet leisk Tau pateikti keletą esminių principų, atskleidžiančių, kaip tai veikia. Taigi, paprasčiausia schema vadinasi „Trijų žingsnių sistema“. Šiandien aptarsime pirmąjį.
1 žingsnis:
Randi informaciją apie savo oponentus.
Tokia informacija gali būti randama internete, finansinėse deklaracijose, pas oponentą pažįstančius ir jį supančius žmones, žiniasklaidoje (stebėk oponento kalbas ir interviu). Ieškok įrodymų, kaip oponentas keitė savo politines pažiūras ar žadėjo tai, ko vėliau neįvykdė. Visa ši informacija gali būti naudinga Rinkėjams, darant išvadą apie Tavo oponento asmeninių ir partinių interesų skirtumus.
Stebėk oponento rinkiminę kampaniją. Tikslinga visiems partijos skyriaus nariams išsiuntinėti prašymą, nedelsiant informuoti vietinį rinkimų štabą apie kitų partijų veiklą rajone/miestelyje/kaime, atkreipiant dėmesį į šiuos veiksnius - koks oponentas? Ką veikė? Keliese tai darė? Kokiais metodais tai darė (ėjo į namus, agitavo gatvėje, viešoje vietoje)? Ką žadėjo? Ką akcentavo? Gauta informacija gali padėti vietiniam rinkimų štabui priimti operatyvius sprendimus oponentų atžvilgiu arba pritaikyti jų naudojamus efektyvius metodus savo veikloje.
Ir, žinoma, esminiai duomenys apie patį oponentą:
Asmeninis gyvenimas (Kaip gyvenimas šeimoje? Ar gali žmogus, nesusitvarkąs savo šeimoje, valdyti šalį? Kodėl nevedęs/netekėjusi/išsiskyręs? Kodėl neturi vaikų?);
Politinė karjera (perbėgėlis iš kitos partijos, neperrinktas Seimo ar miesto/rajono savivaldybės narys, ar buvo KPSS nariu?);
Išsilavinimas (Aukštoji partinė mokykla? Kodėl mokėsi blogai? Kodėl pažymys už „Mokslinį komunizmą“ – „l. gerai“? Jei pažymys blogas – „Kodėl toks negabus, kad nesugebėjo įsisavinti mokslinio komunizmo kurso?;)
Finansinės/nekilnojamojo turto deklaracijos (Iš kur turtai?);
Teisminis persekiojimas (Teistas, sulaikytas neblaivus, įtariamasis, liudijęs);
Komunistinė praeitis (KGB? Kaip sugebėjo išgyventi okupaciją niekam neužkliuvęs? Turbūt skundikas?)
Automobilis (Atotrūkio tarp rajono gyventojų ir valdžios simbolis);
Verslo istorija (Bankrutavęs, bankrutuojąs);
Karinė tarnyba (Tarnavęs okupacinėje kariuomenėje: kodėl giriasi tarnyba, juk okupantui tarnavo? Kodėl nesigiria savo tarnyba, buvo ujamas ar skundiku? Kodėl netarnavęs – Kodėl vengė tarnybos?)
Pasiekimai moksle (Ką pasiekė? Ko nepasiekė, bet galėjo pasiekti?);
Profesinės licenzijos ir priklausomybė verslo klubams (Kodėl neturi? Kodėl nepriimamas? Kodėl priimtas į vieną, bet nepriimtas į kitą? Kodėl nekviečiamas?).
Kas remia? Kodėl? (Prieštaringos reputacijos verslo struktūros? Organizacijos? Valstybės?)
Kaip yra pasinaudojęs mokesčių mokėtojų pinigais?
Už ką balsavo praeityje?
Kur buvo Kovo 11-ąją?
Kur buvo Sausio 13-ąją?
Ar gali eiti pareigas, į kurias kandidatuoja?
Ar turi reikiamą kvalifikaciją ir patirties tokiam darbui dirbti?
Ar turi vadovavimo įgūdžių?
Ar išmano raštvedybą?
Ar išklauso, ką sako žmonės?
Ar gali priimti sprendimus ir juos įgyvendinti?
Ar moka dirbti komandoje?
Ką gero gali duoti miestui/rajonui?
Gauti duomenys gali būti panaudoti net ir išvengiant atvirų debatų tose srityse, kuriose Tavo oponentai yra nepalyginamai stipresni ir turi aukštesnę kvalifikaciją - švietimas, verslas, medicina, kultūra ir pan.
Daugiau politinių žaidimų pradžiamokslio patarimų - kituose šio ciklo rašiniuose.
