Slaugės darbas Vokietijoje: miegas rūsyje, pietums - duona su arbata

Po keletą kartų per savaitę Vokietijos kryptimi iš Lietuvos išvyksta mikroautobusai, pilni moterų. Jos važiuoja slaugyti nepažįstamų senukų. Prieš metus be vargo buvo galima užsisakyti vietą autobusiuke, jeigu paskambindavai maždaug prieš 4 dienas iki kelionės. Dabar tenka tuo pasirūpinti gerokai anksčiau – tai rodo, kad žmonių, uždarbiaujančių užsienyje, srautas išaugo.

Daugiau nuotraukų (1)

Angelė Daugmaudytė

Sep 27, 2012, 6:05 PM, atnaujinta Mar 16, 2018, 12:47 PM

Pigi darbo jėga iš Rytų Europos - paklausi

Vokiečių tauta sparčiai sensta. 2009 metais vyresni negu 65 metų vokiečiai sudarė 21 proc. visų gyventojų. Prognozuojama, kad 2030 m. senimo padaugės iki 29 procentų. Jau dabar Vokietijoje slaugės profesija itin paklausi. Dalis vyresnio amžiaus žmonių gyvena senelių namuose - tai smarkiai paplonina piniginę: nors slaugos išlaidas apmoka Ligonių kasa, apgyvendinimas ir maitinimas – iš pačių gyventojų kišenės.

Vidutines pajamas gaunančioms šeimoms senolį apgyvendinti senelių namuose yra per brangu, ypač jeigu garbaus amžiaus žmogui reikia daug priežiūros. Tokios šeimos mielai naudojasi moterų iš Rytų Europos paslaugomis. Atvykėlės dirba pigiai. O šeima jaučiasi ramiau, kad senas žmogus paskutinių dienų laukia savo namuose.

Taigi atvyksta vokiškai silpnai kalbantis angelas sargas: senolis nelieka namuose vienas, įnamė ne tik jį prižiūri, bet ir skalbia, lygina, sukinėjasi virtuvėje, tvarko namus. Bet toks angelo darbas vokiečių namuose - dažnai nelegalus.

Geradarių netrūksta

Nuo 2011 m. gegužės 1 d. atvykėliams iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vengrijos, Čekijos, Slovėnijos ir Slovakijos nebereikia leidimo dirbti Vokietijoje. Lietuvės slaugės darbą randa per pažįstamus ar pagal skelbimus internete, laikraščiuose. Vargas ir lūkesčiai gena moteris iš namų - tuo pasinaudoja ir apsukrūs tautiečiai, ir įvairios įdarbinimo agentūros.

Paskambinus internete rastame įdarbinimo firmos skelbime nurodytu telefono numeriu, moteriškas balsas maloniai viską išaiškino. Bendrovė „Ekker group“, įsikūrusi Vilniuje, už 100 litų užstatą per keletą savaičių suranda slaugės darbo vietą Vokietijoje.

Iš pradžių užtenka nusiųsti gyvenimo aprašymą (CV) su nuotrauka.

Kai darbas randamas, būsima slaugė firmai turi sumokėti 1700 litų: išvažiuodama - 700, o po pusmečio – likusią dalį.

Žadamas nuo 1000 eurų atlyginimas (skelbime rašoma: nuo 800 eurų). Paklausus, ar bus pasirašoma darbo sutartis, išgirdau: „Jei pageidausit. Mat yra žmonių, kurie nenori oficialiai įsidarbinti...“ Keista pastaba.

Internete randu prieštaringos informacijos apie šią firmą. Tinklalapis skusk.lt mirguliuoja nuo įširdusių tautiečių, šią bendrovę vadinančių sukčiais, įrašų.

Peno pamąstymui suteikė ir kitas skelbimas internete: „Bendra Lietuvos-Vokietijos įmonė „Ost Kompitent“ nuolat siūlo legalų darbą slaugėms.“

Tiksliau, iš jos elektroniniu paštu gauta tarpininkavimo sutartis tarp „Ost Kompitent“ įgaliotinio ir kliento. Joje rašoma: „Tarpininkas padeda klientui surasti 24 valandų veiklą . Klientas yra savarankiškas, įregistravęs nuolatinio Lietuvos gyventojo individualią veiklą, kodu 8810, neribojant veiklos teritorijos. Klientas informuojamas, kad sutarties galiojimo metu ir dar trejus metus po jos nutraukimo, klientui draudžiama asmeniškai susitarti su tarpininko surasta šeima ir joje likti dirbti be tarpininko žinios. Nesilaikant nurodymų, už žalos kompensavimą bus pateikta 3500 eurų bauda.“ Tai kaip čia išeina?

Moteris savarankiškai dirba, pati moka mokesčius, pati tariasi dėl visko su šeima, kurioje slaugo senuką, o ši firmelė, grasindama solidžia bauda, tik prisiima prižiūrėtojo vaidmenį? Jos vadovui, jei nevykdo įsipareigojimų, pagal šią sutartį nė plaukas nuo galvos nenukrenta.

Šios taip solidžiai beprisistatančios, o iš tiesų – individualios įmonės direktorė Svetlana Schieber gyvena Vokietijoje. Oficialioje svetainėje svetlana.de jokių kontaktinių duomenų nepavyko aptikti. Užtat tas pats internetas išplepėjo, kad S. Schieber – ukrainietė, baigusi Charkovo valstybinę kultūros akademiją, buvo ištekėjusi už vokiečio, pinigėlius užsidirba ne tik kaip įdarbinimo agentūros vadovė – ji siūlo vokiečiams ir pažintis su moterimis iš posovietinių šalių.

S. Schieber savo klasės draugams portale odnoklassniki.ru giriasi gyvenanti Paryžiuje, nors iš tiesų dienas leidžia Pietryčių Vokietijoje, Bavarijoje, netoli Ingolštato.

S. Schieber, be poros savo darbuotojų Vilniuje, turi Lietuvoje ne vieną tarpininkę – ir kaunietę Simoną, ir šakietę (ne vienos apgautos moters iškeiktą internete) Ingridą Čelkienę. Su pastarąja susisiekiau „Skype“, prisistačiau ieškanti slaugės darbo Vokietijoje. Ingrida atsakė, jog yra šiuo metu laisva vieta šeimoje Frankfurte. Atlyginimas būtų 1100 eurų „į rankas“.

Šeima įdarbinanti oficialiai, moka mokesčius. Spėjau sužinoti, kad slaugės vieta man kainuotų 100-150 eurų. Bet paklausus apie darbo valandas, atsakymo nebesulaukiau.

Liūdna realybė

Nors slaugės darbas Vokietijoje teisiškai apibrėžtas, tačiau realybė kitokia.

Pabandžius socialiniame portale paklausinėti apie darbo valandas, atlygį už triūsą ir budėjimą naktimis, savaitgaliais, švenčių dienomis, manęs viena moteris, pati jau ne vienerius metus slauganti senukus Vokietijoje, tiesiai paklausė: „Iš kur tokių kvailysčių prisiskaitėt apie pamaininį darbą? Jei gausi vietą, tai dirbsi 24 val., t. y. naktimis turėsi keltis, nes senukai eina į tualetą, o tu turi padėti. Kitaip būsi atleista iš darbo!“

Kita lietuvė jai antrino: „Liūdna realybė, bet taip yra... Nors būna, jei gera vieta, duoda vieną išeiginę ir darbina legaliai, bet taip nutinka labai retai.“

Dzūkė Virginija (vardas pakeistas) slaugė senukus trejus metus. Iš pradžių karjerą pradėjo įsidarbindama per agentūrą „Primo Loco“ Pietų Vokietijoje.

Agentūros savininkė, diplomuota psichologė Renatė Hille, nors ir įregistravusi firmą oficialiai, moteris iš Lietuvos, Rumunijos, Lenkijos įdarbindavo ir nelegaliai.

Porą vokiečių išlydėjusi Anapilin, Virginija pateko pas buvusią dantų gydytoją Liudvigšafene. Bet ilgai netvėrė - lietuvė neapsikentė girtuokliaujančios senutės, kuriai, tiesą sakant, priežiūros tik vakarais, kai alaus prisisiurbdavo, ir tereikėjo. Gal Virginija būtų galėjusi ten ilgiau dirbti (alga buvo gera – 1200 eurų), jei pati būtų pampusi alų. Lietuvė grįžo pas R. Hille. Naujos vietos teko palaukti.

Galiausiai agentė ją išvežė į indų namus. Šeimininkė gyveno viename aukšte, šeimininkas – kitame, tad lietuvė ir lakstė per dienas žemyn-aukštyn.

Sekmadienį, kai visi normalūs žmonės ilsisi, ji turėdavo plauti kilimus, kurių šiame name tikrai netrūko. Po poros savaičių alinančio darbo, supratusi, kad ilgiau jos sveikata netemps, Virginija pasakė šeimininkei, kad grįžta į Lietuvą. Indė iškoneveikė slaugę iš tiesiog ištėškė artimiausioje geležinkelio stotyje.

Gerai, kad lietuvė turėjo už ką grįžti į agentūrą - už kelionę namo sumokėjo Lietuvoje jos laukęs vyras. Nors R. Hille žadėjo išreikalauti iš indų šeimos Virginijos uždirbtus pinigus, bet užmokesčio ji tebelaukia iki šiol.

Plungiškė Elena (vardas pakeistas), vos mėnesį išdirbusi vietoje, gautoje per „Primo Locus“, turėjo grįžti namo, nes susirgo mama. Moteris visą tą laiką nebuvo kojos toliau iškėlusi, tik keletą kartų apsilankė prekybos centre, o šiaip vaikštinėdavo su slaugoma senute Higfrida kieme ar netolimose gatvelėse.

Elena net nežinojo, kokiame Vokietijos regione dirba, koks šalia miestas ir kaip vadinasi vietovė.

Ir kelionpinigių moteris negavo, visą mėnesį taip ir pragyveno be euro kišenėje. Šeimininkai jai nemokėjo ir už pokalbius telefonu, neleido naudotis namuose esančiu aparatu.

Elena nežinojo, kad galėjo būti kitaip: niekas jai apie jokius kelionpinigius nėra sakęs, niekada jų nėra gavusi. Nepasiūlė, o pati ir nepaprašė. Prieš tai lietuvė buvo dirbusi devynis mėnesius kituose namuose, miegoti teko pelėsiais trenkiančiame rūsyje. Bet jai tai atrodė ne taip blogai: viena moteris gyvenusi šeimoje, kur maistą normavo, tad naktį eidavo vogti bulvių ir jas žalias grauždavo, mat tik tai tebuvo nesuskaičiuota.

Slaugė – tarsi buities prietaisas

Kotryna (vardas pakeistas) paragavo slaugės duonos prieš porą metų. Ji Lietuvoje jau senokai gyveno iš socialinės pašalpos. Turėjo auksines rankas, mezgė, nėrė, tad prisidurdavo litą kitą, bet vis tiek neišbrisdavo iš skurdo. Kotrynos vaikystės draugė, jau gal 5 metus slauganti senelius Vokietijoje, ėmė gundyti pasekti jos pavyzdžiu, net atsiuntė internetu vairuotojo Romo, galinčio ne tik nuvežti, bet ir ten įdarbinti, telefono numerį.

Kelionė moteriai kainavo 95 eurus, o darbo vieta (su pažadėtu 1300 eurų atlyginimu) – 500. Taip Kotryna pateko pas R. Hille. Pirmoji darbo vieta buvo Kaizerslauterne – Kotryna turėjo prižiūrėti senukų porą už 800 eurų atlyginimą. Vietoj žadėtų 1300.

Jau pirmąją savaitę lietuvė suprato, kad ji čia – tik buities prietaisas, kuris privalo visada nepriekaištingai veikti. Moteris neturėjo teisės susirgti, pavargti, būti blogos nuotaikos ar neišsimiegojusi. Negana to, kad slaugė dirba kiaurą parą ištisus mėnesius be laisvadienių, kartais neturi nė vienos laisvos valandos – neva, joms turi užtekti to laiko, kol senukas miega.

Slaugė sukasi dienų dienas kaip voverė rate, be savo asmeninio gyvenimo, be artimųjų, su namiškiais ir draugais retkarčiais pabendraudama internetu ar telefonu. Nors, žinoma, būna ir padoresnių šeimų, leidžiančių porą valandų per dieną ištrūkti iš namų.

Kad pajėgtų gerai dirbti, Kotryna vis dažniau „prisifarširuodavo“ vaistais nuo stuburo, sąnarių skausmo, o kai sutriko miegas, neapsieidavo ir be migdomųjų. Kad visada būtų rami, nerodytų jokių emocijų – rydavo ir raminamuosius. Kol galiausiai sutriko tulžies pūslės veikla. Tada jau nebevartojo jokių medikamentų. Tiksliau, tada jau ji beveik ir nieko nevalgė, tik duoną su arbata.

Kotryna juokavo, jog yra pati geriausia slaugė, nes labai pigiai kainuoja. Kaip Coliukė – pusė grūdo per dieną. Juokai juokais, bet iš tiesų lietuvės būklė buvo labai prasta. Nuolat skaudėjo galvą, pykino, buvo silpna, o dirbti ji privalėjo taip pat gerai, kaip ir iki tol. Moteris vaikščiojo pajuodusiais paakiais, perkarusi, pasiramstydama į sienas, baldus, nerimastingai skaičiavo iki išvažiavimo likusias dienas – ar spės grįžti namo gyva. Pasidomėjusi, kuo jai gali padėti Lietuvoje apdraudusi bendrovė, suprato, jog draudikai tik jos kūną Tėvynėn parvežtų.

Senolių slaugą apibrėžia Vokietijos įstatymai

Pagal Senų žmonių slaugos įstatymą (das Altenpflegegesetz), slaugytojas, ir dirbantis senelių namuose ar ligoninėse, ir slaugantis namuose, privalo turėti slaugytojo kvalifikaciją. Be reikiamo išsilavinimo gali būti tik jo padėjėjas.

Vokiškuose interneto portaluose galima rasti nemažai informacijos apie ambulatorinę senelių slaugą, siūlomos slaugių iš Rytų Europos paslaugos.

Svetainė verbraucherzentrale-rlp.de nagrinėja teisinę pusę. Joje rašoma, kad šeima, nutarusi savo senolį karšinti namuose, prisiima darbdavio pareigas: su slaugytoju turi būti sudaroma darbo sutartis, mokami mokesčiai, socialinio draudimo įmokos, draudimas nuo nelaimingų atsitikimų.

Viena kitą turėtų keisti trys slaugės, dirbančios po 8 val. Tarp pamainų priklauso bent 11 valandų poilsis. Kadangi slaugė gyvena kartu, leidžiamas lankstesnis darbo grafikas. Per savaitę slaugė gali dirbti ne daugiau kaip 48 valandas. Visas kitas darbo laikas - jau viršvalandžiai.

Atskirai skaičiuojamas atlyginimas už darbą naktimis ir savaitgaliais, švenčių dienomis. Slaugei priklauso atostogos – ne mažiau kaip 24 darbo dienos per metus.

Alga mokama pagal nustatytus tarifus (Vakarų Vokietijoje minimalus valandinis slaugos atlygis – 8,75 euro, Rytų – 7,50), darbo sutartyje turi būti įtrauktas ir atlygis už namų priežiūros darbus (Reino-Pfalzo žemėje, pavyzdžiui, minimalus namų darbininkės atlyginimas „popieriuje“ - 1409 eurai). Anot portalo deutsche-seniorenbetreuung.de, slaugė nemokamai apgyvendinama senolio namuose (žinoma, būna išimčių). Nekainuoja ir maistas.

Slaugei turi būti skiriamas atskiras kambarys su lova ir patalyne bei drabužių spinta, veidrodžiu; užtikrinama galimybė nusiprausti. Senolio šeima apmoka samdinės 10-15 minučių pokalbius telefonu (1-2 kartus per savaitę) su gimtinėje likusiais šeimos nariais.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.