Ta prasme, kad galima nebaudžiami kalbėti apie tai, kad žmonės gali ir turi nuspręsti, ar reikia mums atominės. Tas kalbas transliuoja žiniasklaida, žmonės klauso, linkčiodami galvas. Aš žinau, kad jau esu apie tai rašęs, bet tylėti negaliu, nelaiko nervai.
Šiandien klausiau per radiją dar vieno burbuliatorių susirinkimo ta tema. Be genialių įžvalgų (“reikia labiau klausytis paprasto žmogaus”)*, mane pribloškė pasakymas, kad turime savęs paklausti, ar mums reikia atominės, “kuria žmonės netiki”.
Nes, suprantate, projektu turi tikėti, tuomet bus gerai. “Darykim tai, kuo žmonės tiki”.
Darykim, blyn! Žmonės tiki, kad šiemet ateis pasaulio pabaiga. Žmonės tiki, kad žydai valgo vaikus, o keli kumpanosiai bankininkai iš Jeruzalės kontroliuoja pasaulio pinigų srautus. Žmonės tiki, kad Kėdainių konservų fabriko savininkas pakels minimalų atlyginimą iki pusantros štukės, kai jis net savo įmonėje to atlyginimo pakelti negali iki savo paties žadamo lygio, nes (suprantama) tokių pinigų juk nėra, iš oro nepaimsi. Bet žmonės juo vis tiek tiki, todėl čia, sakyčiau, vertas projektas.
Žmonės tiki stebuklingų 5000 Lt kainos dulkių siurblių pardavėjais, organine kosmetika be konservantų ir telefoniniais sukčiais – todėl visa tai yra gera, teisinga ir remtina.
Nelaiko nervai.
Nervai nelaiko dar ir todėl, kad ramiu veidu yra kalbama ir kartojama – ir gauja imbecilų tiki, ir linksi galvom – kad atominės elektrinės statyba yra branduolinių fizikų ir energetikų reikalas. Čia net ne apie geologus ir seismologus kalba: aišku, kad rizika yra labai nedidelė** (per tuos metus, kai gyvuos atominė elektrinė, Lietuvos keliuose žus ir bus sužaloti tūkstančiai žmonių, žymiai daugiau, negu per bet kokią įsivaizduojamą branduolinę katastrofą, tačiau net žinodami tai beveik garantuotai, lietuviai neatsisako kelių statybos ir automobilių įsigijimo, ir juo labiau nesiūlo referendumuose klausinėti, ar reikia leisti šimtus milijonų litų keliams).
Tuo, kad čia kalba apie energetiką, tiki tik tie, kurie yra per buki, kad suprastų, apie ką čia kalba: tai tokie patys žmonės, kurie tiki, kad vyriausybė ir verslas turi daug pinigų, bet neduoda žmonėms, nes jiems gaila. Žmogiška kvailybė yra neišmatuojama ir bekraštė, tai seniai žinoma, bet neįmanoma ramiai reaguoti, kai visiški idiotai rimtais snukiais aiškina, kad norint gerai suderinti fortepijoną, būtina pasitarti su geru staliumi (instrumentas juk iš medžio).
Ai, bet ką čia draskomės: juk dar ne taip seniai Lietuvoje Seimas (parlamentas!) nustatinėjo Smiltynės perkėlos bilietų kainas, ir mažai kam tai atrodė, kaip idiotizmas. Tolerancija idiotizmui – vienas idiotizmo požymių.
Atominės elektrinės projektas nėra energetikos ir techonologijos klausimas.
Atominė elektrinė yra ekonominis spėjimas keliems dešimtmečiams į priekį, su daugybe menkai prognozuojamų kintamųjų (kitų energijos išteklių kainomis pasaulyje, geopolitine situacija, ekonomine situacija Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse, konkurencine situacija elektros energijos rinkoje, reguliavimo aplinka ir dar daug kuo). Tik po kelių dešimtmečių įmanomas atsakymas apie tai, ar ji bus pasiteisinusi. Net ir tada nesužinosime, ar tai geresnis sprendimas, negu nestatymas, nes niekas nepasakys, kas būtų, jeigu būtų, ir ką mes būtume turėję, jei jos nebūtų buvę.
Taip, ir sprendimas nestatyti atominės elektrinės irgi yra spėjimas, kuris turės ekonomines pasekmes labai ilgą laiką, ir lygiai taip pat net ir po kelių dešimtmečių garantuotai nesužinosime, ar kitaip pasielgti būtų buvę geriau.
Apie galimybę prognozuoti. Šiuo momentu net žmonės, kurie yra tuo ekonomiškai suinteresuoti, nesugeba gerai atspėti kitų metų grūdų derliaus, kad turėtų ganėtinai elevatorių ir galėtų užsakyti pakankamai vagonų pervežimui į Klaipėdą ir nereikėtų grūdų pilti kiemuose ant žemės, o čia mes kalbame apie dešimtmečius.
Aš žinau, kad nuo mano straipsnio niekas nepasikeis, ir toliau debilai kalbės debilams apie tai, kad jei norim padaryti protingą sprendimą, paklauskim apie tai kuo daugiau debilų, nes kelios galvos geriau, nei viena, ir kad debilai būtų gerai informuoti, užmėtykim juos informacija, kurios ne tik jie, bet ir mes patys nesugebame suprasti ir kuri neįneš jokio aiškumo į klausimą, kuris, kartoju, yra spėjimas.
Pasakiau, spėjimas – na, ir kas? Juk nuo seno buvo pilna nukvakusių diedų, kurie galėjo papasakoti, kad Sportloto galima laimėti, tik reikia žinoti sistemą. Dabar pilna tokių, kurie įsitikinę, kad sugalvojo būdą apgauti lošimo namų ruletę.
Tai tie patys žmonės, kurie paplūdimyje paslepia pinigus ir raktus batuose, kai eina maudytis. Nes ten niekas neieško.
— — —
* Citata iš seno straipsnio: “Jūs manote, kad žmonėms galima pateikti informacijos, skaičių ir lentelių, o jie jau tada nuspręs? (…) Taigi, kam jūs norite pateikti tą informaciją? Tiems, kam paskambina telefono sukčiai, ir pasako, kur atvežti penkis tūkstančius? Jie nuspręs? Su jais pasitarsite?
O gal susėskime pakalbėti su tais, kurie duoda kyšius policininkams ir piktinasi, kad policininkai ima kyšius, kurie perka kontrabandines cigaretes ir piktinasi kontrabanda, kurie ima atlyginimus vokeliuose ir piktinasi, kad vokeliuose mokami atlyginimai, kurie balsuoja už klounus ir dainorėlius ir paskui baksnoja į Seimą – žiūrėk, kokių ten išrinko.“
** Nes pakanka pažiūrėti į jau veikiančias tokias elektrines kitur pasaulyje ir į nelaimingų atsitikimų dažnį ir pasekmes.
Šis tekstas publikuotas A. Užkalnio tinklaraštyje "Protokolai".
