„Žmonės mane myli, apklausų rezultatai man palankūs. Tačiau ne visi yra manimi patenkinti, aš nepatinku politiniam elitui“ – taip apibūdina savo situaciją Lietuvoje prezidentė. Ir kad neatrodytų per mažai pasakyta, kitoje interviu vietoje dar papildo: „Žmonės netiki politikais ir galbūt dėl to labiau pasitiki manimi“.
Atvirumu ir nuoširdumu paperkantis savęs vertinimas. V. Laučius bando samprotauti, kas yra tas politinis elitas, kokia jo sudėtis, ar priklauso jam žymūs mokslininkai ir menininkai, net stebėdamasis klausia, ar nepriskiria savęs šiam dariniui ir pati prezidentė, nekalbant jau apie Prezidentūroje dirbančius patarėjus.
Gerbiamas politologe, bergždžios jūsų pastangos. Prezidentė nemano esanti politinio elito narė, nes politinio elito šiuo metu žmonės nemėgsta, o šalies vadovas visada privalo būti su liaudimi.
Daug keistų dalykų yra prikalbėję mūsų valstybės prezidentai, bet tokios savigyros dar neteko girdėti. Per daugelį metų teko pastebėti, kai tik politikas įgyja aukštesnį statusą, jis pradeda į kitus žiūrėti iš aukšto, ir net juos niekinti. Iš įgimto žemdirbiško santūrumo Lietuvos žmonės nėra linkę karštakošiškai reaguoti, veltis į diskusijas todėl dažniausiai numojama ranka.
Bet galima pasielgti ir kitaip. Nors interviu D. Grybauskaitės kelias į politinį olimpą pateiktas Ispanijos skaitytojams romantiniu – dramatišku flamenko ritmu, tikrovė yra proziškesnė.
Aukščiausiuose valdžios sluoksniuose D. Grybauskaitė atsidūrė būtent politinio elito dėka. Daugiausia čia nusipelnė A.M. Brazauskas, net pats rinkimuose nebalsavęs už savo partijos kandidatą į prezidentus. Konservatoriai taip pat užsimerkė į prezidentės dėstytojavimą aukštojoje partinėje mokykloje net po kovo 11-osios, kai joje jau šeimininkavo M. Burokevičius.
Nesidomėjo nei kandidatės požiūriu į Sąjūdį, ką ji rėmė rinkimuose į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, kada išstojo iš SSKP. Nesidomėjo, nes tokia buvo konservatorių vadovų pragmatinė politika.
Žinoma, Sąjūdis nėra religinė doktrina ir jautrumas netolimai istorinei praeičiai jau seniai priklauso nuo susitarimo tarp politikų. Sąžinės nuraminimui dėmių praeityje dažniausiai ieškoma eilinių valstybės tarnautojų biografijose. Pagaliau ir visuomenei, kaip akivaizdžiai rodo pastaraisiais metai Darbo partijos vadovo politinė istorija, moraliniai kriterijai nėra svarbūs. Tačiau kol egzistuoja laisva spauda, bent jau ateitiems kartoms galima paliudyti, kad ne visiems buvo vis vien.
Blogas ar geras politinis elitas, bet D. Grybauskaitė yra jo dalis ir laikosi to paties politinio elito sukurtų užkulisinio žaidimo taisyklių. Lietuvos Konstitucija suteikia valstybės vadovui galimybę skelbtis esančiam neutraliam, tačiau praktiškai yra atvirkščiai.
Neturėdamas aiškios partinės atramos valstybės prezidentas yra visiškai priklausomas nuo atsitiktinių politinių intrigų. Prezidentūra yra nepajėgi sukurti savarankišką politinę jėgą. Tą supranta visuomenė ir jos vardu kalbantys prezidentai. A.M. Brazausko net po mirties augančią politinę sėkmę lėmė aiškus partinis pasirinkimas. Beje, viename minėjime net išgirdau, jog A.M. Brazauskas buvo ir Sąjūdžio vadovas. Nemanau, kad šitas teiginys pasirodys ir istorijos vadovėliuose moksleiviams, bet mūsų valstybėje visko galima tikėtis.
V. Adamkus rėmėsi liberaliomis politinėmis organizacijomis ir kol šios buvo vieningos, prezidento įtaka visuomenei išliko stipri. R. Paksas rėmėsi neapibrėžtais rinkėjais ir rėmėjais. Kuo pasirėmė, tuo ir pabaigė. Konservatoriai dėl vidinio susiskaldymo savo atstovo Prezidento poste taip ir nesulaukė.
D. Grybauskaitė, užsitikrinusi A.M. Brazausko asmeninę paramą, kritikuodama socdemų premjerą G. Kirkilą, partine atrama pasirinko konservatorius. Pats aukščiausias politikų elitinio žaidimo pilotažas. Rinkiminės kampanijos metu net abstrakčiais žodžiais nepridengta prezidentės išreikšta kritika socialdemokratų, Darbo partijos ir TAIP sąjungos atžvilgiu tą pasirinkimą dar kartą patvirtina.
Suprantama, po rinkimų dar matysime pačius netikėčiausius aukščiausios valdžios viražus, tačiau visais atvejais prezidentė bus su kuo nors. D. Grybauskaitė dalyvauja Seimo rinkimų kampanijoje ir ruošiasi artėjantiems prezidento rinkimams. Pastariesiems ruošiasi ir prezidentės priešininkai. Žinoma, kol kas visuomenei tai demonstruojama kaip subtilus paerzinimas, panašus į A. Zuoko skelbtą alternatyvos dabartinei prezidentei paiešką, bet ateinantį pavasarį prasidės rimti pasiruošimai.
„Drąsos kelio“ pasiryžimas kelti savo vadovės kandidatūrą vienmandatėje apygardoje prieš Seimo pirmininkę I. Degutienę nėra naivus sumanymas. Tai ilgai grojanti politinio elito plokštelė. Pagaliau savo kandidatą į valstybės vadovo postą suras ir konservatoriai.
Nėra politiko už politinio elito ribų. Visuomeninių organizacijų nariai jam taip pat priklauso. Tačiau Lietuvos politinis gyvenimas yra atsidūręs kryžkelėje. Per paskutinius aštuonerius metus mūsų valstybės politinio elito kokybė yra suprastėjusi. Seimo rinkimų kampanijoje beriama tiek daug smulkmės ir antraeilių dalykų, jog nejučia pradedi klausti, ar tikrai tie žmonės ruošiasi valdyti valstybę.
Natūralu, kad mąstančiam žmogui su tokio lygio politika nesinori turėti nieko bendro ir net, kaip tai daro prezidentė, atsiriboti. Bet yra ir solidžiai savo poziciją aiškinančių bei Lietuvos vietą dabartiniame suvokiančių politikų. Gal ir pavyks juos atrinkti? Ir politinis elitas taps artimesnis prezidentei?
