Praėjusią savaitę portalas lrytas.lt pradėjo publikuoti Giedriaus Drukteinio knygos „Politiko ABC“ ištraukas. Autorius, keletą pastarųjų metų konsultavęs beveik visas pagrindines Lietuvos partijas politinės komunikacijos klausimais, savo patirtį sudėjo į šią oficialiai nepublikuotą knygą, naudojamą kaip mokymo priemonė.
Apžvelgus bendravimo su rinkėjais pagrindus, atėjo metas ir specifiniams pamokymas. Konkrečiai – juodosioms technologijoms, kurios noriai ir plačiai taikomos ne tik rinkimų kampanijų metu.
Kai nebelieka argumentų
“Man patinka, kai mane įžeidinėja asmeniškai, tai reiškia, kad oponentams nebeliko politinių argumentų”, - yra pasakiusi britų premjerė Margaret Thatcher.
Kaip paprastai, vieši susitikimai su politiniais oponentais vyksta kuria nors tema. Susitarkite dėl jos iš anksto arba pasistenk nuo jos nenukrypti. Oponentai tave gali bandyti apgauti sakydami, kad nori su tavimi diskutuoti vienu ar kitu klausimu, tačiau ims klausinėti, pavyzdžiui, apie tau metamus kaltinimus pedofilija (kaip tai nuolat įvyksta įrašomose televizijos pokalbių laidose – dėl to būk visada atsargus ir pasiruošęs).
Jeigu jauti, kad nesusidorosi su pasikeitusia pokalbio tema, tik nesakyk, kad nesitarėte kalbėti šiuo klausimu, bet naudok R. Reagano visada veikusį principą - paniekinančiai šypsokis ir purtyk galvą po kiekvieno oponentų argumento, girdi, ną ir nesąmones čia pliurpiate. Jei kas paklaus tavęs, tiesiog pareikš, kad „kvailesnių argumentų dar nesi girdėjęs“ ir „nematai laiko gaišti diskusijai su nepasiruošusiais pašnekovais“, girdi, verčiau oriai pasedėsiu – tik vėl besišypsodamas ir paniekinančiai purtydamas galvą...
Surink kuo daugiau informacijos apie oponentą – kas jis kaip asmuo, kaip specialistas (kokios jo kvalifikacijos), ką yra pasiekęs, kur yra patyręs nesėkmių, apie ką gali ar negali išmanančiai diskutuoti, ką yra sakęs vienu ar kitu klausimu anksčiau. Supažindink savo kolegas su šia medžiaga.
Sudaryk galimų klausimų-atsakymų sąrašą. Pasirenk atsakyti į visus, net ir nemalonius klausimus. Parenk sau visus įmanomus nemalonius klausimus, kad turėtum laiko apgalvoti atsakymus.
Turi prisiminti keletą taisyklių, kurių pagrindinė: tu nori, kad žmonės prisimintų ne vien tai, ką kalbėjai, o ir tai, kaip atrodei - todėl kuklūs, tvarkingi, klasikinio stiliaus, neryškių spalvų drabužiai tiko tau geriausiai. Atmink, žmonės linkę užmiršti pokalbio turinį, bet jo emociją jie atmins visada!
Kiti naudingi patarimai
Susišukuok plaukus taip, kad tavo veidas būtų kuo didesniame šešėlyje. Atmink ir visada naudok tai ateityje – Holivude visi garsūs vyrai yra fotografuojami su šešėliu ant veido, kad jis atrodytų paslaptingesnis ir reikšmingesnis (skirtingai nei moterų).
Tavo drabužiuose neturėtų būti blizgančių detalių, stambių papuošalų. Kaklaraištis neturėtų būti labai ryškus, stenkis, kad drabužių spalva nesutaptų su scenos fono spalva.
Jei diskusija krypsta tau nepalankia linkme, paprašyk oponento/klausiančiojo pakartoti ar patikslinti klausimą. Taip išloši laiko atsakymui sugalvoti.
Jokiu būdu nesikarščiuok, nereikšk savo emocijų. Jei klausimas labai keblus, kvailas, neteisingas – įkvėpk giliai ir pasistenk ramiai į jį atsakyti.
Niekada nenukrypk nuo temos, kuria tuo metu kalbate. Kalbėtojas, kuris pradeda sakinį viena tema, viduryje sakinio peršoka į kitą temą, o baigia savo tiradą trečia tema, visada atrodys nepatikimai ir išsiblaškęs. Tačiau rinkėjams tokie kažkodėl patinka – tavo užduotis tokiu atveju – pabrėžti kalbėtojo blaškymąsi.
Nesistenk iš karto pasakoti visko, ką žinai, stenkis aiškiai atsakyti į kiekvieną užduotą klausimą. Jei nori kažką svarbaus pasakyti, ko tavęs nepaklausė, pasakyk tai diskusijos pabaigoje.
Atkreipk dėmesį į savo neverbalinę (kūno) kalbą. Keletas bendrų neverbalinės (kūno) kalbos patarimų:
Nekryžiuok rankų ant krūtinės ar kojų, kad neatrodytume “užsidaręs”.
Negestikuliuok per daug, tačiau kai kuriuos savo teiginius pabrėžk judesiais.
Nežaisk rankose su pašaliniais daiktais: tušinuku, parkeriu, akiniais ar kt., nes tai išduoda tavo nervinimąsi.
Stenkis kuo dažniau atsakinėti į klausimą klausimu – „kas taip sako?“, „ar tai išties naudinga?“, „ar Jūs pats gerai suvokiate, ko paklausėte?“ ir pan.
Visada atidžiai klausyk, ko tiksliai tavęs klausia.
PASTABA 1: Jei SIEKI oponentą išmušti iš vėžių, naudok abejingumo taktiką – judėk po sceną, jam kalbant siųsk SMS žinutes, kalbėk su šalia sėdinčiais, žiovauk, vartyk popierius, klausyk jo nutaisęs abejingą veido išraišką, paniekinančiai purtyk galvą.
PASTABA 2: Jei po oponento kalbi tu ir norite sutrikdyti klausiantį oponentą, įvertink jo kalbą/klausimą tokiomis frazėmis:
„Nelabai supratau, ką norėjote pasakyti“;
„Nelabai supratau, kas jums rūpi“;
„Prisipažinsiu, nelabai supratau, kur čia klausimas“;
„Tokios kalbos ir yra būtent ta priežastis, dėl ko aš kandidatuoju į Seimą“;
„Patarčiau kolegai kitą kartą geriau pasiruošti diskusijai“;
„Džiaugiuosi, kad bent jums rūpi mano asmeninis gyvenimas“;
„Nuoširdžiai patarčiau neeikvoti gerbiamų klausytojų laiko tokiems dalykams, apie kuriuos Jūs neturite nė menkiausio supratimo“;
„Ir tai viskas?“;
„Nei klausytojai, nei aš nesame patenkinti jūsų atsakymu“.
Jei oponentas vengia tau rūpimų klausimų, gali grįžti prie tave dominančių frazių naudodamas jungiamąsias frazes, kaip antai: “Taip, bet man atrodo, kad iškyla štai koks klausimas…”. Po jungiamųjų frazių išdėstyk, kas Tau svarbu. Arba lakoniškai atsakę į tau pateiktą, bet tau nesvarbų klausimą vartok tokias jungiamąsias frazes, leidžiančias dėstyti savo požiūrį: „Norėčiau pridurti, kad”, „Manęs dažnai klausia”, „Pats svarbiausias dalykas šiandien, tai” ir pan.
Jei užduodamas klausimas, į kurį nenori atsakyti, pabandyk kurį nors jo aspektą susieti su trim svarbiais dalykais, kuriuos tu planavai pasakyti ir dėstyk toliau savo požiūrį. Papasakok kokią nors istoriją, iliustruojančią tavo teiginius.
Jei sulauki nekonstruktyvių klausimų, vis tiek išlik konstruktyvūs ir bandyk toliau aiškinti savo požiūrį. Jei klausimas yra šlykštus idiotiškų prielaidų kratinys, giliai įkvėpk ir pabandyk ramiai atsakyti.
Jei Tave kaltina, pateikia Tave kompromituojančią informaciją, ramiai atmesk kaltinimus, pataisyk oponentą ir toliau dėstyk tai, kas tau svarbiausia. Jei tave ypač aštriai sukritikuoja, sakyk: “Džiaugiuosi, kad iškėlėte šį klausimą. Daug žmonių susidarė neteisingą nuomonę apie tai. Aš norėčiau paaiškinti, kad…” Ir grįžk prie savo atraminių pozicijų.
Kodėl negalima meluoti?
Jei oponentas tavo pasakojimą nuolat pertraukinėja klausimais, patark jam įsiklausyti į tai, ką sakai. Kreipkis į klausytojus tokia fraze: „Jei šitas asmuo nemoka išklausyti manęs, pagalvokite, ar jis galės išklausyti Jūsų?“ Jei oponento klausimai visai nekonstruktyvūs, tiesiog tęsk savo pasakojimą toliau, jei jie susiję su tavo pagrindiniais teiginiais, tai toliau plėtok teiginį, į kurį savo klausimu kreipia oponentas. Jei klausimai tolina nuo pagrindinės minties, grįžk prie jos pasakęs: “Kaip jau sakiau…”
Jei tu baigei savo paaiškinimą ir atrodo, kad buvote išsamus, o klausytojai tyli ir laukia kažko daugiau, - taip pat tylėk laukdamas naujo klausimo. Populiari gudrybė, kurios griebiasi žurnalistai, yra laukti tęsinio po atsakymo. Bandyk tą patį pritaikyti ir viešai diskutuodamas su oponentu, naudok klausimą „ir tai viskas?“
Savo ruožtu gali vartoti kitas paprastas gudrybes. Pavyzdžiui, gali paprašyti pakartoti klausimą, kas leidžia laimėti tau laiko savo paaiškinimams patobulinti. Gali dėkoti už “labai gerą ir laiku bei vietoje pateiktą klausimą, į kurį atsakius iš esmės paaiškėja visa situacija ir visos nepagrįstos šios situacijos aiškinimo versijos atkrinta”, kas vėlgi leidžia laimėti laiko sugalvoti ką pasakyti nieko nepasakant.
Jei tavęs prašo pasakyti daugiau, negu nori pasakyti, gali grįžti prie jau pasakytų dalykų atkartodamas juos kitais žodžiais ar iliustruodamas dar nepasakytais pavyzdžiais.
