Apie tai pagalvojau kalbėdamas su vieno restorano savininkais. Sako, kai šefas virtuvėje, visi aplink sukasi. Kai šefas išeina, viskas sulėtėja. Pirma nustebau, paskui pagalvojau, kad visur taip.
Maitinimo įstaigose viskas priklauso ne nuo to, kas atėjo valgyti (dažnam atrodo, kad mane Vilniuje maitina sočiau ir skaniau, nes žino, kad aš esu maisto kritikas, dėl to aš taip gražiai nuaugęs, kaip gluosnis). Viskas priklauso nuo to, ar atėjęs į darbą pats savininkas: kai jo nėra, tai net tas pačias salotas sudirbs kitaip, bedieviškai ir begėdiškai.
Parduotuvėse tas pats: šeimininko nėra? Puiku. Atsukam pirkėjams nugarą, telefonas prie ausies, ir pradedam pokalbį už visas nemokamas minutes, kurias Dievas davė. Jei yra kompiuteris, dar geriau, einam naršyt po portalus ir komentuoti draugių šuniukų, kurių nuotraukas draugės nusiunčia internetan jau iš kitų darbų, kur patalpoje nėra šeimininko.
Kiek tariamų suaugusiųjų yra iš tikrųjų vaikai, nes elgiasi vaikiškai: jie dirba ne tam, kad darbą padarytų, o tam, kad suaugusieji manytų, kad jie užsiėmę. „Look busy“, vaizduok, kad dirbi – angliškas ironiškas lipdukas, skirtas (juokais) prisiklijuoti kontoroje, daugelio suprantamas tiesiogiai.
Paskui tie žmonės stebisi, kad jiems siūlomas 800 Lt atlyginimas, girdi, nėra pakankamas (ypač kai tokios šildymo kainos, sako jie). O čia ir nėra atlyginimas, ir juo labiau ne šildymui apmokėti skirtas. Čia kišenpinigiai, paskaičiuoti ne pagal nuveiktą darbą, o pagal tavo emocinę brandą. Jei mokėtų už pasiektus rezultatus, tavo atlyginimas apskritai būtų tikriausiai dviženklis, ir atsiskaitytų su tavim metaliniais pinigais, taip kad dėkok Vyriausybei, kad net tiems kišenpinigiams nustatė minimalią ribą.
Jūs kaip tie vaikai, kurie pamokas ruošia tik tol, kol mama kambaryje – kai išeina, pradeda rietis ir erzinti vienas kitą. Todėl su jumis ir elgiasi taip pat.
Šeimininkas – raktas į viską. Mokyklos tualete smirda ir nėra tualetinio popieriaus ne todėl, kad šalis bloga, o todėl, kad nėra gero šeimininko (arba direktorė turi savo pagerintą, rakinamą tualetą – atsimenu, mano studijų metais atvykus Lietuvos gelbėti profesorei iš Kalifornijos, Vytauto Didžiojo universitete vienas pirmųjų naujų dalykų buvo pagerinta ir raktu rakinama išvietė dėstytojams). Kai kuriam nors vaikui ateina laikas pakakoti, mokytoja atvynioja tualetinį iš asmeninio rulonėlio, nes savo klasėje yra šeimininkė.
Kodėl Lietuva taip gerai susitvarkė stodama į Europos Sąjungą (ES)? Kelerius metus šalis sukosi pavyzdingai, net dūmai rūko. Apsikuopė, sutaisė kas labiausiai sulūžę, daug nesvarsčiusi tiesė kelius, statė tiltus, rusišką netikusią atominę elektrinę uždarė, ir apskritai, buvo daug darbų ir mažai kalbų. Todėl, kad buvo kas užduotis surašo, vykdymą prižiūri, ir dar prigrasina, kas bus (negausim išmokų), jei laiku nesutvarkysim, kas nurodyta.
Panašiai buvo ir su stojimu į NATO. Susitvarkėm gynybą gal ir ne idealiai, bet taip, kad daugelis apie ją net nebegalvoja. Todėl, kad buvo tikslas, planas ir priežiūra.
Dabar viskas kitaip, nes nėra kas už viską atsako. Nuo tada, kai įstojome į ES ir NATO, vienintelis panašumas į šeimininkavimą kurį laiką vyko Garliavoje, kur buvusi teisėja ir vietos kirpėja sėkmingai nustatė savo taisykles ir pagal save buvo užlanksčiusios visą šalį taip gerai, kad mums visiems spalio mėnesį dar atsirūgs.
Mes ne vieninteliai, kuriems reikia, kad būtų kas nors griežtas ir sakytų, ką daryti. Bendrovės „Apple“ vadovas ir įkvėpėjas Steve'as Jobsas, be konsultacijų ir pasitarimų žinojęs, ką nori pateikti vartotojui, iškeliavo į geresnį pasaulį, ir – prašom – naujasis telefonas pirmą kartą nuvylė ir šlovingoji bendrovė pradėjo kelionę vakarop. Nes nebėra šeimininko.
Vieną galimybę gauti normalią priežiūrą mes praleidome, kai ši Vyriausybė atsisakė eiti į Tarptautinį valiutos fondą (TVF) ir prašyti pagalbos, kaip Latvija. Ne, ne todėl, kad būtume pasiskolinę pigiau (nors tai irgi svarbu, bet pinigai yra tik pinigai, jie čia yra, čia jų nėra, bala nematė).
Blogai yra todėl, kad praleidome progą įvesti šiek tiek tvarkos: prie tos paskolos būtų pririštas geras rimbas ir ilgas taisyklių bei reikalavimų sąrašas, ir viešojo sektoriaus išlaidas galima buvo mažinti, nesidairant į kritikus ir nesiaiškinant, dar drąsiau ir radikaliau. Žiūrėkit, net Graikijoje kažkiek tvarkos padaro, o Lietuvoje efektyvumas būtų buvęs trigubai didesnis, nes mes nemiegam po pietų.
Nors, žinoma, skolintis iš TVF nėra toks dalykas, kuriais paskui galima pasigirti.
Jei nebūčiau optimistas, sakyčiau – situacija beviltiška. Ypač pažiūrėjus į pasiruošimą ateinantiems rinkimams: dauguma rinkėjų vaikšto bumbėdami, kad „nėra už ką balsuoti“ – kitais žodžiais tariant, jie patys tokie netikę, kad net ir mažiausiai kenksmingo politiko iš sąrašo išrinkti negali. Čia tas pats, kas atsistojus priešais drabužių spintą sakyti: „Nėra ką apsirengti.“ Tai ir nesirenk, eik nuogas arba lik namie, jei taip sunku. Arba nusipirk drabužių ir galėsi vaikščioti apsirengęs, kaip kiti žmonės.
Mano atsakymas visiems nesugebantiems balsuoti – jei per sunku, tai neik prie balsadėžių išvis, apsieisime ir be tavęs, ypač jei pats prisipažįsti savo politinį neįgalumą. Viską už tave sutvarkysime patys – tie, kurie nors kartą per ketverius metus netingi pabūti savo gyvenimo šeimininkais.
