„Šį kartą provincijos kultūros darbuotojams organizavome paskaitų ciklą, norėdami papasakoti jiems apie tai, ką atradome per ankstesnes ekspedicijas, ir kaip tai svarbu Gorui, – pasakojo vienas iš ekspedicijos dalyvių Aleksiejus Luchtanas. – Per susitikimus darbuotojams perdavėme savo paruoštą metodinę medžiagą, supažindinome naujuosius darbuotojus su atrastais ir užregistruotais archeologijos paminklais, apmokėme, kaip pildyti dokumentus, nes nuo šiol jau šie pareigūnai bus už tai atsakingi.“
Ekspedicijų metu surasta senovės gyvenviečių ir pavienių pastatų liekanų, senasis miestas Koške Bohar, budistų vienuolynas Vožguna Sange Bar, pilių ir tvirtovių liekanos, šalia Kala Malek Antar pilies esantys eneolito ir geležies amžiaus gyventojų piešiniai ant uolų, mitologinė ir sakralinė vieta – legendinio valdovo Zahok, aprašyto persų poemoje „Šach Nama“, kapas. Visi atrastieji paminklai yra plačios chronologijos – nuo eneolito (V-III tūkstantmetis prieš Kristų) iki islamo laikmečio (XIII a.).
Lietuvos archeologai buvo pirmieji, tyrinėję archeologijos paveldą Goro provincijoje, – iki tol archeologiniai tyrinėjimai čia nebuvo atliekami.
„Pasauliniuose žemėlapiuose ši Afganistano teritorija buvo „baltoji dėmė“, – apie savo pirmąsias patirtis kalbėjo Lietuvos specialistai. Po dviejų pirmųjų ekspedicijų archeologai atrado ir užregistravo 20 archeologijos paminklų, apie kurių egzistavimą pasauliui paskelbta pirmą kartą. Šia lietuvių veikla Goro provincijoje prasidėjo informacijos sisteminimas visoje šalyje. „Iki mūsų archeologų veiklos šioje valstybėje Archeologijos paminklų registras neegzistavo,“ – sakė Lietuvos archeologai.
Archeologai sakė, kad per 2007 metais vykusią pirmąją ekspediciją buvo kilę nemažai klausimų. Nebuvo aišku, ar specialistai sugebės atpažinti ir datuoti provincijoje esančius archeologijos objektus, nes Centrinės Azijos ir Lietuvos paveldai yra skirtingi. Rūpestį kėlė ir darbas skirtingomis klimato ir saugumo sąlygomis, nes aukštikalnės ir čia tykantys pavojai diktavo darbo ritmą ir spartą. Tačiau svarbiausias klausimas tuomet buvo: „Ar vietiniams gyventojams ši veikla reikalinga ir priimtina?“
Teigiamas atsakymas į paskutinįjį klausimą archeologams buvo pats svarbiausias. Vietos religiniai lyderiai – mulos – ir gyventojai nuo pat pirmosios ekspedicijos Lietuvos archeologų veiklą vertino teigiamai. Dėl šios priežasties, ekspedicijos dalyviams teko pažinti Goro gyventojų gyvenimo būdą: kvietimai arbatos, pietų, palydėjimas iki objektų, patarimai – visa buvo tikra ir nesuvaidinta.
Pasak archeologų, dabar situacija pakitusi neatpažįstamai. Čagčarano Kultūros ir informacijos departamento darbuotojai jau patys renka duomenis apie naujus objektus ir siunčia juos į Kabulo Kultūros paminklų apsaugos departamentą. „Kastuvas mūsų darbe nebuvo reikalingas. Tam, kad būtų galima atpažinti archeologijos objektus, užtenka mokėti juos atskirti bendrame peizaže, tikslinti pagal toponimus ir hidronimus, pastebėti žemės paviršiuje dėl natūralios erozijos ar nelegalių kasinėjimų atsiradusias puodų šukes. Šias žinias šiandien taiko vietos specialistai“, – pasakojo ekspedicijų vadovė Daiva Luchtanienė.
