Net per „kietas“ TV debatų laidas priešingų polių politiniai lyderiai kalba beveik tą patį, su retomis išimtimis - besiginčydami dėl apsirengimo, meno ar visuotinio gėrio ir visuotinės teisybės sampratos. Betgi ir tie ginčai be aistros, be jėgos - toli jiems iki kokio V. Žirinovskio, net iki V. Šustausko cirkų.
Kasryt atsiverti laikraščius su viltimi - gal štai bus kur nors apsinuoginusios L. Graužinienės fotografijos, gal išvysi istoriją apie politinių konkurentų apdergtą V. Uspaskicho automobilį? Gal koks nesantuokinis A. Kubiliaus sūnus išlies širdį? Gal pagaliau atsiras intrigos ir už širdies griebiančių, ašarą spaudžiančių nuotykių - „dėl Lietuvos“?
Ir kasryt nusivili - daugių daugiausia - bravūriškas A. Čapliko klyktelėjimas apie vertybių krizę, gal dar K. Brazauskienės formos besiveržiančios pro maudymuką, na – dar STT nutvertas R. Adomavičius – sąžinės kankinio veidu, N. Venckienės sutvarstytas kelias. Ir viskas.
Ar per likusias savaites kas nors įdomaus atsitiks tokioje dėkingoje rudeninių rinkimų dirvoje? Labai abejoju - daugiu daugiausia N. Venckienės kelio raištis taps kruvinas, o šiaip tikriausiai toliau vyks pašto dėžučių šturmas. Nes čia juk Lietuva – pas mus labiau mėgstama verkti nei juoktis. Tai ir aistrų skonis – specifinis. Kiekvienas dalyvaujantis rinkimuose turėtų apie tai pagalvoti.
