Kultūros paveldo departamento direktorė D. Varnaitė pripažino, kad paveldosaugos sistemoje yra nemažai biurokratijos, ne vienam vadovaujančiam tarnautojui pareikšti įtarimai. Tačiau D. Varnaitė įsitikinusi, kad paveldo sargų įvaizdis greitai pasikeis į gerąją pusę.
Sužinojusi apie apverktiną Viktoro Uspaskicho verslo imperijai priklausančių Kalnaberžės ir Sirutiškio dvarų būklę, koja treptelėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė
Baudos numatomos solidžios – nuo 3 iki 40 tūkst. Lt.
Apie istorinių vertybių saugojimo ir jų panaudojimo turizmo traukai problemas portalas lrytas.lt kalbėjosi su Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos vadove Diana Varnaite.
– Kodėl prireikė tokio griežto įstatymo, įpareigojančio juridinius asmenis prižiūrėti, tvarkyti į kultūros paveldo registrą įtrauktus pastatus, kuriuose įsikūrusios įstaigos?
- Nemažai įstaigų, bendrovių yra įsikūrusios buvusiuose dvaruose, kurie yra architektūros paminklai, bet rūpinimąsi jais palieka tik valstybei. Kultūros vertybėmis pripažintuose pastatuose esančioms ligoninėms, valstybinėms įstaigoms ir privačioms bendrovėms teks imtis atsakomybės.
Pagaliau, ši įstatymo pataisa neleistų tokiems verslininkams, kaip Viktoras Uspaskichas, nusiplauti nuo atsakomybės rūpintis įsigytu paveldu. V. Uspaskichas apgriuvusį Sirutiškio dvarą perdavė Krekenavos bendrovei ir taip tikisi atsikratyti vargo nuo savo galvos. Deja, ir vyskupijos ne visada deramai pasirūpina paveldo saugojamu turtu. Tokių pavyzdžių yra Kauno senamiestyje.
Mano nuomone, mūsų visuomenėje paveldo svarba vis dar menkai suvokiama. Juk neatsitiktinai paveldas įstatymiškai įvardintas kaip vienas iš nacionalinio saugumo garantų. Saugome ne šiaip sau sienas, bet kur kas gilesnius dalykus. Pasauliui neįdomūs mūsų „stiklainiai“, nes jų į valias esama visur, o štai kultūrinis-istorinis palikimas yra ne tik esminė mūsų tapatybės sąlyga, bet ir stiprus turistų traukos faktorius, vadinasi – ir ekonominis potencialas.
– Daugelyje Vakarų Europos šalių dvarų, rūmų veikia ne tik parodos, muziejai. Pilyse įrengti ištaigingi restoranai su viduramžių kostiumais vilkinčiais padavėjais, improvizuotais riterių turnyrais ir kitomis pramogomis. O Lietuvoje gal tik kas dešimtame restauruotame dvare ar pilyje rasime kažką panašaus. Kodėl nepavyksta sujungti paveldo traukos ir verslo iniciatyvų?
- Iš tiesų, jei važiuosime nuostabiu keliu palei Panemunės pilis, nerasime nė vienos geros, pilyse ar šalia jų įsikūrusios užeigos. Svarbiausia Kultūros ministerijos užduotis paveldo politikos srityje turėtų būti ne tik atnaujinti istorines vertybes, bet ir paversti jas turizmo traukos centrais.
Deja, ir daugelis verslininkų nežino, kad yra programa, skatinanti privačias iniciatyvas pritaikant paveldo objektus turizmui.
– Tačiau verslo iniciatyvoms priešinasi konservatyvieji paveldo sergėtojai. Pabandykite, pavyzdžiui, pasiūlyti atnaujintoje Kauno pilyje įrengti viduramžių stiliaus kavinę, kieme surengti turistų priviliojančius riterių dvikovų vaidinimus, kaip Vltavos saloje Prahoje. Prie savo kontoros durų turbūt greitai sulauktumėte „Pilies“ draugijos žilagalvių karžygių piketo.
- Iš tiesų, tarp specialistų ir paveldosaugai neabejingų žmonių tarsi grumiasi dvi srovės: vieni istorines vertybes nori griežtai užkonservuoti, skirti tik muziejams, solidiems kultūriniams renginiams. Kiti – atvirkščiai, nori leisti viską, bet kokią komercinę veiklą, kuri papildytų biudžetą. Man ir tenka laviruoti tarp šių srovių.
Aš asmeniškai manau, kad dvarai, pilys, kiti istoriškai vertingi pastatai neturi stovėti tušti. Nematau nieko blogo, jei buvusių dvarų ūkiniuose statiniuose, kurių tikrai nemažai išlikę, įsikurtų net ir kėglinės. Žinoma, išskirtiniai objektai, mūsų istorijos perlai, tokie kaip Gedimino pilis, Tiškevičių rūmai Palangoje, Trakų pilis neturėtų virsti aludėmis, nors ir prabangiomis.
- Tačiau verslininkai bijo kišti savo pinigus į projektus, kuriems reikia paveldo sargų palaiminimo. Sako, tai neįtikėtinai brangu ir nieko negalima daryti - net akmenėlio pajudinti.
- Laikas baigti su tais „paveldo cerberių“ mitais. Deja, jie giliai įsišakniję. Neseniai į mūsų departamentą atvyko verslininkas, įsigijęs dvarelį Šiaurės Lietuvoje. Jis sako: „Noriu dvare įrengti motelį, bet jūs, aišku, neleisite.“ O aš sakau: „Puiku, padėsime jums parengti projektą.“ Žmogus labai nustebo, nes iš anksto buvo nusiteikęs sulaukti neigiamo atsakymo.
Tikrai stengiamės pagelbėti, bet pirmiausia pats paveldo objekto valdytojas turi aiškiai žinoti, ko jis nori, turėti viziją. Jeigu paveldosaugininkai iš tiesų nieko neleistų, šiandien neturėtume tokių puikiai sutvarkytų dvarų, kaip Bikuškio, Šešuolėlių, Zyplių, Užutrakio, Kretingos, Aštriosios Kirsnos ir kt. Jų valdytojai prikėlė šiuos paveldo objektus ne tik sutvarkydami statinius, bet ir atgaivindami juose kultūrinę, paslaugų teikimo, žemės ūkio veiklą. Kodėl šiems ir daugybei kitų rūpestingų šeimininkų nesutrukdė jokie „baisūs“ paveldo sargai?
Žinoma, neneigiu, kad nėra problemų. Su paveldu susiję projektai iš tiesų brangesni nei įprastų rekonstrukcijų atvejais, nes rekonstruojant paveldo vertybes turi dalyvauti specialistai, istorikai.
Pagaliau reikia suvokti tai, kas Vakaruose paveldo savininkams yra elementaru, – negalima naikinti išlikusių autentiškų dalykų, nes būtent jie ir sudaro pridėtinę tokio turto vertę. Kuo mažiau išlikusios autentikos, kuo mažiau vertingas vienas ar kitas objektas, tuo daugiau laisvės suteikiama jį tvarkant.
Biurokratijos mūsų departamente tikrai per daug, bet tik institucijos viduje. Pildydami įvairias lenteles praleidžiame daugybę laiko, kurį galėtume skirti paveldo tvarkymo darbams.
Ne mažesnė bėda yra nuolat keičiami ir tarpusavyje nesuderinti įstatymai bei skubotos, neapgalvotos sistemos reformos tik dėl „paukščiuko“. Rengiant įstatymus, kurie būtų veiksmingi realiame gyvenime, praktinį darbą atliekantys paveldosaugininkai turėtų dalyvauti gerokai daugiau nei teoretikai.
– Nuolat nukenčia istorinė Kauno miesto dalis. Laisvės alėją sudarkė „juodasis stiklainis“. Ar jau žinoma, kiek žalos Kauno paveldui padarė Irenos Vaškelienės viešpatavimo 20-metis?
– Mes pirmieji kreipėmės į prokuratūrą dėl buvusios departamento Kauno teritorinio padalinio vedėjos I. Vaškelienės ir jos pavaldinės Rymantės Gudienės veiksmų. Dauguma susikompromitavusių paveldosaugos darbuotojų jau atleisti arba atleidžiami, vyksta teismai.
Kauno „stiklainio“ istorija atskleidė paveldo apsaugos sistemines bėdas, viena jų – atsakingų žinybų nesusikalbėjimas. Juk leidimus „stiklainiams“ išdavė Kauno miesto savivaldybė. Kreipėmės klausdami, kas dėl to kaltas, po metų Kauno savivaldybės administracija atsakė: kaltų nėra. O Kultūros paveldo departamente kalti asmenys yra įvardyti, kai kas neteko darbo, vyksta teismai. Mes netoleruosime susikompromitavusių pareigūnų.
– Kauniečiai džiaugiasi atsigaunančiu senamiesčiu, bet šurmuliuoja tik Vilniaus ir į Neries pusę besidriekiančios gatvės. O štai senamiesčio dalis link Nemuno, Kurpių gatvė ir gretimos gatvelės virkdo kauniečių širdis – dūla apgriuvę pastatai. Ar tik I. Vaškelienė kalta, kad unikalus Kauno senamiestis nyksta?
– Kartais atrodo, kad Kauno architektų bendruomenė ir ypač vietos valdžia neturi aiškios savo miesto paveldo vizijos. Jie tik teisinasi, esą jiems nieko neleidžiama daryti, bet neatsako į klausimą – o ką jie nori daryti? Juk nepakanka realizuoti tik atskirus savo projektus, reikia ir bendro miesto raidos įsivaizdavimo. Dėl to pirmiausia turėtų susitarti Kauno valdžia ir miesto architektų bendruomenė. Juk bendradarbiavimas padeda išspręsti bet kokias problemas. Pastarąjį pusmetį Kultūros paveldo departamentas aktyviai bendrauja su Kauno architektais, kartu rengiame kitąmet vyksiantį forumą, skirtą Kauno tarpukario architektūrai.
– Dažnai teisinamasi, kad paveldo statiniams prižiūrėti ir atnaujinti trūksta lėšų. Ar ES struktūrinių fondų pagalba per menka?
– Ji tikrai nemaža. BPD projektiniam laikotarpiui, 2004-2006 m., iš ES fondų skirta 60 mln. Lt. 2007-2013 m. skirta 300 mln. Lt iš ES fondų, iš Ūkio ministerijos – 250 mln. Nuo 2006 m. veikia kompensavimo sistema privačių kultūros paveldo objektų tvarkybai.
Trūksta ne tiek pinigų, kiek idėjų, ką geriausia su tais pinigais nuveikti, kad išgelbėtume ir dabarties reikmėms panaudotume savo šalies praeities vertybes.
