Skamba neįprastai, tačiau Pilaitės rajone rugsėjo 26-ąją vyko derliaus nuėmimo šventė. Ekologinį daržą puoselėję entuziastai iš įdomesnių daržovių surengė parodą, o iš moliūgų ant laužo išvirė sriubą.
33 metų L. Kranauskas tikina, kad sriuba buvo puiki – puodas labai greitai ištuštėjo.
– Kaip jums kilo idėja sodinti daržą Pilaitėje? – pasiteiravo „Sostinė” L. Kranausko.
– Miesto daržo idėja visada skrajojo ore, kol ją pasigavome kartu su viešosios įstaigos „BeePart” kūrybinių dirbtuvių vadovu. Jis paruošė daržui vietą prie Pilaitės kultūros centro „BeePilaitė”, kuris išsiskiria inovatyviais ir aplinkai nekenksmingais sprendimais.
Todėl daržas netapo svetimkūniu.
Padėjo nemažai savanorių, kaip auginti daržoves, konsultavo ir padėjo ekologinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius Jasionis.
Kita vertus, tai nėra naujiena.
Miesto daržai auga daugybėje miestų ir didmiesčių, kuriuose ekologiniai judėjimai susikūrė kur kas anksčiau nei pas mus.
– Kiek arų žemės turėjote? Kokias daržoves auginote?
– Pirmaisiais metais daržas buvo simbolinis.
Tačiau tai tik pradžia. Šiemet jis neužėmė nė aro, bet kitą pavasarį mėginsime daržą plėsti. „BeePart” gavo sklypą iš Pilaitės seniūnijos.
Ką auginome? Pomidorus, burokėlius, agurkus, cukinijas, moliūgus, topinambus, įvairias salotas, pupas, bazilikus, mairūnus, krapus.
Daržas buvo suformuotas pagal gamtinės žemdirbystės principus ir atrodė tarsi lentynose-dėžėse gulinti dirvožemio biblioteka.
Daržovių ūglius ekologinio judėjimo „Žali LT” savanoriai ir Pilaitės bendruomenės nariai sudaigino namuose ir sušilus orams atnešę pasodino.
Vėliau augalus laistė ir glostė žalieji aktyvistai, „BeePilaitės” kolektyvas.
O šiaip gamtinė žemdirbystė skelbia, kad jos augalus supantis mulčias išlaisvina nuo priežiūros – ravėjimo ir panašios vergovės. Mes tuo pasinaudojome.
– Ar į jūsų daržą neįjunko vagys?
– Daržą saugojo vėjo elektra maitinama kaliausė – savadarbė vėjo jėgainė.
Tačiau mes tikimės, kad jau praėjo tie laikai, kai buvo vagiami ir krepšinio lankų tinkleliai, ir šiukšliadėžės iš stotelių.
Bendrų daržų ramstis – žmonių tarpusavio pasitikėjimo, bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo kultūra.
– Ar tikrai mieste auginamos daržovės gali būti ekologiškos?
– Daržas tokiame mieste, koks yra šiandien, visiškai ekologiškas būti negali. Juk aplinkui važinėja automobiliai, įtakos turi kitokia tarša.
Tačiau savarankiškai augindamas daržoves išvengi tarpininkų, stambių gamintojų bei importuotojų ir tai neabejotinai duoda naudos. Ir tau, ir aplinkai.
Mūsų iniciatyva skirta padrąsinti bendruomenes auginti daržus miestuose, nebijoti patiems čiupinėti sėklas, užsiauginti kad ir persikreipusį, netaisyklingą, bet savo pomidorą.
– Ar miestiečiui tikrai verta vargti, kai jis nesitepdamas rankų gali nueiti į prekybos centrą?
– Žinoma, visada bus žmonių, kuriems prekybos centras bus arčiausiai širdies.
Tačiau mes raginame atkreipti dėmesį ir pasidomėti, kaip daržovės patenka į parduotuves, kuo jos apdorojamos, kokia tų daržovių kokybė, ir pamąstyti, kuo jos skiriasi nuo tavo paties užsiaugintos daržovės.
Neabejoju, kad žmonių, norinčių puoselėti ekologiškus daržus, tik daugės.
Retai apgyvendintus Lietuvos miestus galėtų supti ne tik nuobodūs prekybos centrai, siūlantys tą patį į plastiką įvyniotą iš Gvatemalos ar kitų tolimų kraštų atvykusį ir sunkvežimyje sunokusį persimoną, bet ir morkų bei petražolių daržai.
– Ar pavasarį vėl Pilaitėje sodinsite daržoves?
– Jei entuziastams nenusvirs rankos, daržą plėsime.
Svarstome ir apie vaismedžius bei vaiskrūmius, galinčius paversti šio rajono peizažą dvasingų eksperimentų oaze.
Kur vilkai draugaus su avimis, o vaikai užkandžiaus šviežiais žirniais ir lietuviškais bananais. Be jokių E.
– Neketinate plėstis į kitus miesto rajonus?
– Jeigu tik sutiksime entuziastų – būtinai. Beje, verta pažymėti, kad daržų Vilniuje nuo senų laikų yra nemažai.
Galvojame juos fotografuoti, registruoti.
Būtų smagu ir vertinga, jei šias vietas pavyktų išsaugoti ir jos nebūtų išklotos trinkelėmis.
