Panevėžio rajone, Skaistgirių kaime, gyvenančios Virginijos Gasiūnaitės po pirmųjų šalnų laukia nelengvas darbas – moteriai teks iškasti ir paruošti peržiemoti daugiau nei 800 jurginų kerų.
Šiuo metu panevėžietės kolekcijoje yra apie 600 veislių jurginų iš Australijos, Naujosios Zelandijos, Japonijos, Pietų Afrikos Respublikos, Kanados, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Ukrainos, Rusijos, Latvijos ir Lietuvos.
Žydi ne vieną mėnesį
V. Gasiūnaitei šios gėlės patinka dėl ilgo žydėjimo – jų žiedai sodybą puošia nuo vidurvasario iki šalnų. Vietoj jau nužydėjusių savo grožį atskleidžia vis nauji jurginų pumpurai.
Nuo seno lietuvių mėgstami jurginai žydi įvairiausių spalvų, dydžio ir formų žiedais. Jurginų kero aukštis gali būti nuo 30 centimetrų iki 2 metrų, o žiedo skersmuo – nuo kelių iki daugiau nei 20 centimetrų. Selekcininkai visame pasaulyje nuolat išveda naujų jurginų veislių, kartais išsiskiriančių ypač egzotiškos išvaizdos žiedais.
Todėl nenuostabu, kad anksčiau pagal žiedo formą jurginai buvo skirstomi į vienuolika grupių (kaktusiniai, nimfiniai, pomponiniai, rutuliniai, dekoratyviniai ir t.t.), o dabar suskaičiuojama jau devyniolika grupių.
Mirko kalkių skiedinyje
Augintojos nuomone, jurginus žmonės mėgsta ir dėl jų nereiklumo. Pagrindiniai darbai juos auginant – rudenį iškasti, o pavasarį vėl pasodinti.
Lietuvos klimato sąlygomis dirvoje jurginai nežiemoja. Todėl po pirmųjų šalnų, o jei ruduo gražus ir nešaltas, tai maždaug po spalio 10 dienos V. Gasiūnaitė pradeda juos kasti.
Pasak gėlininkės, po pirmųjų šalnų dažniausiai kuriam laikui įsivyrauja sausi ir saulėti orai. Tuomet pats laikas pasirūpinti jurginais.
Pirmiausia daržo šakėmis ji atsargiai, kad nekliudytų gumbų, iškelia visą jurgino kelmą iš žemės. Tuomet nupjauna stiebus, prie gumbo palikdama maždaug gero sprindžio ilgio galus. Labai svarbu nepažeisti vadinamojo gumbo kaklelio (jis yra ten, kur iš gumbo išauga stiebas), nes kitąmet jurginas gali nebeišdygti. Dėl šios priežasties nerekomenduojama paėmus už stiebų bandyti nupurtyti nuo gumbų žemes.
Pasak gėlininkės, jai labai svarbu nesumaišyti jurginų veislių, todėl prie kiekvieno iškasto kero moteris pritvirtina etiketę su veislės pavadinimu. Net ir neturint tokios gausybės jurginų kaip V. Gasiūnaitė, vertėtų bent jau paženklinti mažaūgius ir aukštus jurginus, kad kitąmet žinotumėte, kuriuos reikia sodinti priekyje, o kuriuos – tolėliau.
Kadangi šias gražuoles gėles V. Gasiūnaitė kasa saulėtą dieną, iš pradžių kelias valandas leidžia gumbams apdžiūti kieme ant saulutės. Vėliau dar kurį laiką džiovina šiltnamyje. Kai gumbai apdžiūsta, nubyra didžioji dalis žemių. Tuomet rekomenduojama kiekvieną jurginą pamirkyti kalkių skiedinyje. Tokiu būdu jie dezinfekuojami, apsaugomi nuo ligų.
Jam pasigaminti tinka medeliams baltinti skirtas gesintų kalkių ir vario sulfato mišinys, tik į jį moteris pila mažiau vandens, kad išeitų stipresnės koncentracijos skiedinys. Tuomet jame pamirko kiekvieną gumbą ir vėl apdžiovinusi deda į dėžutes ir neša į rūsį.
Pasak V. Gasiūnaitės, jurginai geriausiai per žiemą išsilaiko rūsyje, kuriame temperatūra ne aukštesnė nei 8 laipsniai šilumos. Jei patalpa sausa, gumbai sudžius, jei rūsys šaltesnis ir drėgnas, gėlės ims pūti.
Kaip saugoti jurginus žiemą, kaip pasirūpinti lelijomis bei kardeliais, taip pat kaip ir kada geriausiai sodinti narcizus bei tulpes - pirmadienio „Lietuvos ryto“ priede „Vartai“.
