Konfliktas tarp A. Patacko ir R. Valatkos kilo 1992-aisiais, dar neprasidėjus Seimo rinkimų kampanijai, bet jau aiškėjant, kad Sąjūdis juos pralaimės.
Tada prie Seimo-Aukščiausios tarybos rūmų rinkdavosi dešiniųjų rėmėjai, daugiausia pagyvenusios moterys, kurios nepraleisdavo, stumdydavo Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP, buvusių komunistų) atstovus ir kitus kairiųjų, liberalių pažiūrų deputatus, juos užgauliodavo ir net apspjaudydavo.
Atmosfera šalyje buvo įtempta, išvargintų pereinamojo laikotarpio sunkmečio ir dešiniųjų valdžios klaidų Lietuvos gyventojų simpatijos aiškiai krypo į neseniai buvusių komunistų partijos nariais kairiųjų pusę. Į tai nervingai reagavo ištikimi Vytauto Landsbergio šalininkai, bijodami, kad Lietuva praras nepriklausomybę.
A. Patackas prisiminė: „Per vieną tokį mitingą aš su megafonu išėjau raminti minios. Grįžęs matau – vestibiulyje sėdi galvą susiėmęs R. Valatka. Klausiu jo, kas atsitiko? Pasirodo, jis buvo apspjaudytas, aš gi nežinojau. O jis, nesupratęs, kad kalbinu jį užjausdamas, draugiškai, atrėžė maždaug taip, eik lauk iš čia, fašiste! Nustėrau, pamaniau neteisingai supratęs, dar kartą paklausiau. Jis vėl mane pavadino fašistu. Tada nesusilaukiau, pasidavęs korpusu į priekį dėjau smūgį. Jis nebuvo labai stiprus, bet R. Valatka pargriuvo. Jam sudužo akiniai, man - laikrodis.“
Pašnekovas sakė, jog su R. Valatka greitai išsiaiškino nesusipratimą, susitaikė. Po incidento A. Patackas savo poelgį pavadino „vyrišku, bet nemoraliu“.
„Mes abu pasirodėme per televiziją, paaiškinome, kad susitaikėme. Gaila, šio epizodo niekas nenori prisiminti. Ir nuo to laiko mūsų santykiai buvo normalūs, žmoniški“, – teigė A. Patackas ir pridūrė abejojantis, ar jo vakarykštę audringą reakciją į Sausio 13-sios aukas išniekinusio paleckininko Vytauto Bernatonio šmeižtą verta lyginti su anuo prieš 20 metų vykusiu nesusipratimu.
