Sumaištis ir triukšmas, gėdinimo akcijos, rankų grąžymas, dantų griežimas, garsių viešosios erdvės kalakutų burbuliavimas dėl A. Čekuolio surengtos „viktorinos“ TV, leidusios paprastai ir elementariai įgarsinti mūsų valstybės gyvybinius interesus, parodo, kad Lietuva jau yra pakankami išplėtoto Rusijos protektorato šalis.
Atrodo, kad didesnioji žiniasklaidos dalis mūru stoja už didžiosios kaimynės planų ir lūkesčių įtvirtinimą, už, tarkime, naujosios Bizantijos Rusijos pavidalu visapusišką atgimimą. Pasveikinkime tuos šaunuolius, puikiai savo kailiukais jaučiančius tai „iš kur vėjas pučia“, sugebančius susigaudyti geopolitinėse intrigose.
Tiesą sakant, pokalbis apie tokius dalykus kaip išdavystė ar patriotizmas šiuo atveju yra visiškai beviltiška reikalas, tuščias burnos aušinimas.
Dabartinė valdžios sanglauda mūsų šalyje susiformavo kaip tik panašios išdavystės arba pusiau išdavystės pagrindu: prisiminkime LEO.LT išardymo istoriją, o ypač tai – kas iš to sekė, kokios yra visa to pasekmės, kaip sakoma, ilgajam laikotarpiui.
Taigi nėra ko stebėtis, kad vieniems iš valdžios ešelono kuriant VAE statybos planus ir tarsi raginant tautą referendume balsuoti „už“ (kai kurie iš jų kviečia tokiam pasirinkimui visiškai nuoširdžiai), kiti dabartinės valdžios polipai su pasišiaušusiais iš pasipiktinimo kuodais pradeda informacinį karą, siekdami taip ar kitaip užblokuoti energetinį savarankiškumą įtvirtinančius šalies planus.
Toks prieštaringumas šiuo atveju tikrai neturi nieko bendro su pliuralizmo kultūros įsivyravimu, tarkime, nuomonių įvairovės toleravimu centrinėje operacinėje, bet yra dabartinės valdžios konstrukcijos giluminio ydingumo, nenatūralių perdangų iliustracija.
Kita vertus, dabar raginti žmones balsuoti „už“, apeliuojant į patriotinius jausmus ir tautinį sąmoningumą, nekyla ranka ir nevirsta liežuvis, žinant, kad patriotiniai šūkiai ilgą laiką ne vienam veikėjui tapo priedanga, kuriant savo gerovę kitų sąskaitą, apsikraunant nepakeliama privilegijų našta. Taigi įvertinus faktą, kad nėra jokios galimybės plėtoti moralinį argumentą, leiskite iš neturėjimo kur dingti pasidalinti estetinio arba, tiksliau tariant, kvaziestetinio pobūdžio pastebėjimais.
Nesakykite, - žmonės, kurie andai atgabeno Stalino saulę, buvo tarsi ir labiau elegantiškos, - bent jau keliančios kažką panašaus į gailestį, - būtybės už postmodernistinių laikų herojus, siekiančius pakartoti panašų žygdarbį.
Vieni iš anųjų, žinia, bėgant laikui tapo užkietėjusiai bolševikais, kiti, kaip pasakojama, visą gyvenimą baisiai kankinosi. Iš tiesų, čia nesunku įžvelgti kažką panašaus į herojaus ar antiherojaus, pasiklydusio istorijos ūkuose, dramatiškų pozų rinkinį.
O dabar palyginkime – šiandien išdavystė tampa statuso liudijimu, pasirinktos pozicijos mechaniniu atrajojimu, kasdienybe be jokių didesnių sąžinės skrupulų. Galima, žinoma, pastebėti, kad nuo viso to kyla negeras kvapelis, jautriai kutenantis uoslę. Tačiau prie to galima greitai priprasti, netrukus, visiškai tikėtina, net pati didžiausias mimoza jau nebejaus net mažiausio diskomforto.
