Elementarus kiekvieno žmogaus poreikis – susikurti kiek įmanoma geresnį, saugesnį ir teisingesnį gyvenimą žemėje, nes dėl reinkarnacijos ar anapusybės malonių niekas nėra tikras. Todėl kas kiek laiko nori nenori tenka išsirinkti valdžią, kuri sudarytų ir būtų atsakinga už normalias tavo egzistavimo čia ir dabar sąlygas bei aplinkybes. Ar taip yra Lietuvoje?
Ar mūsų valdantieji tik altruistinių ir patriotinių jausmų vedini eina į Seimą, Vyriausybę, savivaldybių tarybas, o buvę bei potencialūs valstybės tarnautojai veržiasi užimti bet kurią atsilaisvinusią kėdę? Klausimas, žinoma, retorinis. Todėl aprašysiu tik keletą subjektyvių pastebėjimų ir jausenų, bent tokiu būdu įprasmindama pastarųjų dienų pilietinę būseną dalies tų, kurie ateinantį sekmadienį eis prie visoje Lietuvoje sustatytų rinkiminių urnų.
Panašu, kad ir per šiuos rinkimus eilinis pilietis jaučiasi kaip žuvis, išmesta į krantą. Paspurdės, pažiopčios, mostelės peleku ar uodega kurios nors partijos sąrašo ir atsitiktinio kandidato kryptimi, o paskui vėl bus „padėta į vietą“. Nes Sąjūdžio įžiebto Laimės žiburio kol kas jokia nei politinė, nei prezidentinė, nei visuomeninė, nei asmenybės jėga nepasiekė ir, nepanašu, kad artimiausiu metu pasiektų.
Prisipažinsiu, iki šiol nė karto nepataikiau „į koją“ su savojo miesto rinkėjais. Varneles žymėjau ir skaičiukus dėliojau vis ne ties laimėtojų pavadinimais ir pavardėmis. Užtat šiek tiek piktdžiugiauju, matydama, kaip tie laimėtojai nuvilia savo, sakyčiau, naivųjį elektoratą.
Už ką balsuosiu šiuose rinkimuose, dar nežinau, bet jau žinau už ką tikrai neatiduosiu balso.
Balsuosiu už bent jau šį tą nuveikusią partiją. Nes manau, kad daugumos naujai susikūrusių, atsiskyrusių, persivardijusių ir perbėgėlius priglaudusių politinių organizacijų lyderiai bent jau mažesnio tautos susiskaldymo labui turėjo paprasčiausiai stoti į jau esančias – tradicines, žmonėms lengviau suprantamas ir pakankamą politinį pasirinkimą siūlančias partijas, papildyti jų gretas, o atsakančiai padirbėję – pelnytis atitinkamus reitingus.
Tiesa, reitingų partijų viduje klausimas labai jau neaiškus. Sąrašų reitingavimas per rinkimus irgi neatspindi realybės, nes toli gražu ne visi rinkėjai tai supranta ir daro. Rinkėjus labiau intriguoja partijų sudaromuose sąrašuose esantys ir papildomai į vienmandates apygardas deleguojami kandidatai.
Kodėl, pavyzdžiui, viešai ne kartą pasakius, kad TS-LKD esą sustabdė į didžiulį korupcijos skandalą įsivėlusio Vito Matuzo narystę, jis vis dėlto atstovauja partijai ne tik būdamas jos sąrašo trečiame dešimtuke, bet ir yra jos deleguotas bei finansuojamas kandidatas vienoje iš trijų Panevėžio rinkimų apygardų?
Sunkiai panevėžiečiai suvokia, ką jau tokio per dvi kadencijas Lietuvai ir Panevėžiui nuveikė už susikompromitavusį Panevėžio eksmerą V. Matuzą aukščiau sąraše atsidūręs jo kolega teatro režisierius vilnietis Julius Dautartas, o ir vos keliais laipteliais žemiau įrašytas pedagogas, Panevėžio eksvicemeras Petras Luomanas.
Tenka pripažinti, kad meistriškai ant interesų konfliktų ribos balansuojantiems kandidatams puikiai sekasi planuoti ir be didesnių pastangų gražiai organizuoti savo rinkimines kampanijas. O juk rezultatas jiems netgi nėra labai svarbus – įtakinga partija likimo valiai tikrai nepaliks.
Charizmatiškasis Darbo partijos lyderis paskui save „velka“ išvis neaiškius kandidatus. Iš kur jie miesto savivaldoje „išdygo“, ką nuveikė ir ką gali nuveikti valstybės mastu, niekas dorai negali paaiškinti. Panašiai yra ir su beveidžiu šiame mieste Socialdemokratų partijos skyriumi. Ją kiek lenkia Liberalų sąjūdis, bet rinkėjus sunku įtikinti aiškiai išblėsusia „vietinių mesijų“ galia.
Pasitaiko ir keistenybių. Panevėžyje gausybė pagyvenusių žmonių žada balsuoti „už Venckienę“, nė nesusimąstę, kad čia ji nesibalotiruoja ir nėra jokia savarankiška kandidatė. Taigi teks balsuoti už visą jos partiją ir tokiu būdu „nuskriausti“ tradiciškai mylimus konservatorius.
Apskritai kalbant, vienmandatėse apygardose – liūdesys. Neblogai pažįstantieji savo miestą nepaliauja stebėtis: jose – vos vienas kitas plačiau žinomas žmogus, naujų vardų, naujų vėjų – beveik nejuntamas dvelksmas, šalies masto asmenybių išvis nerasta. Dirbtinai ir beviltiškai bandoma jas kurti paskutiniais mėnesiais, prieš pat rinkimus.
Pavyzdžiui, aš tikrai nebalsuosiu už beraštį, iki šiol bent jau miesto politikoje, ekonomikoje, švietime, kultūroje, visuomeninėje veikloje nepasireiškusį, nieko doro nenuveikusį pilietį. Man iš esmės nesvarbu, ar jis jau sėdi, ar tik nori sėdėti valdiškoje kėdėje. Būk malonus bent simboliškai ir pagrįstai su rinkėjais pasirašyti tolimesnio darbo Lietuvai sutartį. O mes jau pagalvosime, ar pasirašyti tokią sutartį su tavimi.
Balsuočiau už kelis Seimo nario vardo vertus panevėžiečius, bet jie – ne mano apygardoje. Todėl bent jau pusė rinkimų teisės iš manęs lyg ir atimta. Pasiūlyta tik paprasta loterija.
Kita vertus, neabejoju, kad iš kelių tūkstančių kandidatų Seimo rinkimuose 141 tikrai gali išmintingai vesti Lietuvą į šviesią, turtingą ateitį. Tik protas neišneša, kaip juos visus atpažinsime. Džiaugiuosi (nors, greičiau, teisinuosi ir moraliai apsidraudžiu), kad nesu turtinga verslininkė ar kokios monopolijos dalininkė.
Balsuoti asmeniškai pastarieji galės kaip nori – rinkimai laisvi ir anoniminiai, – bet pinigėlių atseikėti eilinį kartą privalėjo ne retas jų ir net daugiau, nei išgalėjo... O kaip neparemsi to visai nedviprasmiškai reikalaujančio savo esamo ir gal vėl būsimo „atstovo“ sostinėje, į kurį vėliau kreipsiesi bėdos prispaustas?
Kaip ir už tam tikrą paramą besitikintis laisva likusios naujo seimūno buvusios kėdės savivaldybėje ar seniūnijoje. Ar išsipildys panašūs slapti norai? Visai gali būti, juk ne pirmą kadenciją ir mokomasi, ir mokama.
Vis neišeina iš galvos frazė iš kažkokio kino filmo: „Norite nuveikti ką nors gera? Stokit į gaisrininkus.“ Neabejoju, kad Lietuvoje daug kas pridurtų: norite ką nors susiveikti – eikite į Seimą.
Nepuoselėju iliuzijų, kad visi ir tos partijos, už kurią balsuosiu, nariai Seime dirbs gerai ir vien Lietuvos labui. Genys margas, partijos dar margesnės. Ir pažangesnėse bei turtingesnėse valstybėse visko pasitaiko. Bet čia - jau būsimo Seimo garbės reikalas ir rūpestis – kaip išlikti darbingam, pažangiam ir ištikimam savo tautai, kaip žadama, o juk ir tikima, per rinkimus.
