Kodėl taip nutiko? Negi naujų laikų „jurgeltininkai“ (XVIII a. Rusija mokėjo politikuojantiems Lietuvos bajorams kyšius -„jurgeltus“, kad šie būtų išrinkti į Seimelius. - red.) neįtikinamai nutapė skaistų sugrįžimą į jaunystę, į Didžiosios Motulės glėbį? Negi samdytų komentatorių ordos netaikliai bombardavo naujienų portalų straipsnius? Atsakymus į šiuos klausimus turės rasti ne tik Latvių gatvės nutrūktgalviai, bet ir tvarkingos bei darbingos partijos.
O viskas jiems atrodė taip lengva! Lietuviai iš valstybės byrėjo, kaip grūdai iš konfiskuoto ūkininko sandėlio. Išdegintuose vienybės tyrlaukiuose galvas jau buvo iškišę neapykantos daigai. Pasididžiavimas savo šalimi tekėjo iš lietuvių sąmonės kaip mėlynas kraujas iš nacionalizuotų dvarų. Atrodė, kad viskas klostėsi beveik taip pat sklandžiai, kaip šlovingais 1917-aisiais.
Viskas, išskyrus vieną smulkmeną. Vakarų kraujasiurbiai ir tolerastai Lietuvoje taip pat sėjo savo purvinas idėjas. O jos lietuviams pasirodė gerokai patrauklesnės už vaiduoklių pakišas.
Pagal Latvių gatvės strategų planą, lietuvių jaunuoliai turėjo neateiti į Seimo rinkimus. Agitatoriai padarė viską, kad politika taptų neįdomiu, nemadingu ir net smerktinu dalyku. Jei esi jaunas ir tave domina politika, vadinasi, trokšti purvinų pinigų. Jeigu tu pilietiškas ir myli Tėvynę, tai tik todėl, kad nesiseka susirasti merginą. Jei dalyvauji rinkimuose, ko gero, neturi draugų (jei sekmadienį nueini iki urnos, turbūt tavęs nekamuoja pagirios, o tai liudija apie nykiai praleistą šeštadienio vakarą).
Tačiau supuvę Vakarai internete pasėjo velnio sėklą - socialinius tinklus ir kitas nelemtas komunikacijos priemones. O tokie žmonės, kaip Algis Ramanauskas-Greitai ar Andrius Užkalnis tuo pasinaudojo - subrandino Lietuvoje „Facebook“ kartą.
Tai jaunuoliai, kurie nuspaudė „Delete“ klavišą ir ištrynė kupranugario kailio kepures. Tuo pačiu metu paspaudė „Enter“ pilietiškumo „apdeitams“.
Tam, kad priklausytum „Facebook“ kartai, nebūtinai turi būti „už“ ar „prieš“ Visagino atominės elektrinės statybą. Nesvarbu - tu už konservatorius ar liberalus. Jokio skirtumo, ar tau priimtinas A. Užkalnis, ar A. Račas. Svarbiausia - tau ne dzin! Esmė, kad turėtum savo nuomonę, įsiveltum į karštą diskusiją apie savo šalį ir sudėtum savo aistrą jai apginti. Iš tokių slankstelių sulipdyto stuburo negali perlaužti Latvių gatvėje būbiantys pamėkliški vėjai.
Dažniausiai „Facebook“ karta su savo virtualiais draugais dalijasi internetiniais pokštais, asmeniniais išgyvenimais, nuotraukomis, muzika. Lygiai taip, kaip sovietiniai „gėlių vaikai“ perrašinėdavo vis tą pačią grupės „The Beatles“ plokštelę.
Tačiau „Facebook“ karta taip pat skleidžia ir naujienų portaluose publikuotas politines įžvalgas, pastebėjimus, dalijasi „jutubinėmis“ pilietiškumo apraiškomis, diskutuoja, keičiasi idėjomis. Jie drauge kuria savo pasaulėžiūrą, kurioje nėra vietos Kremliaus samdiniams. Lygiai taip, kaip mintimis apie laisvę dalijosi ir „gėlių vaikai“.
Mes esame naujoji „bitlų“ karta, naujieji „gėlių vaikai“. Mūsų gėlės skaitmeninės, o džinsai - aprašinėti angliškomis laisvės idėjomis. Kažkam kyla abejonių dėl mūsų pilietiškumo ir meilės Tėvynei? Užtenka to, kad tą meilę mes parodome ašaromis tamsioje salėje pasibaigus filmui „Kita svajonių komanda“. Mes neleisime Kremliaus samdiniams nuodyti ir perimti mūsų valstybės. Mes taip pat vertiname laisvę. Ir mes ateisime prie balsadėžių.
* * *
Atrodo, kad 2012 metų spalio 15-ąją, dieną po Seimo rinkimų, Lietuvoje pasikeitė metų laikai. Nuo medžių nubyrėjo nebrandi paauglystė. Tai dar labiau įkvėpė. Šitą faktą liūdnai įsisamonino net darbingos ir tvarkingos partijos. Tai suvokė ir latentinių gėjų vadas Ričardas Čiauškutis, ir kiti politikos minedai. O tada visi nudūmė į Rytus. Namo.
