„Kiekvienas žino, kiek jam skirta eiti tam tikras pareigas. Tai juk numatyta įstatyme. Reikia turėti proto ir suvokti, kad vieną dieną tas laikas baigsis”, – kalbėjo rektorius paskutinę savo darbo dieną.
Biochemijos ir biofizikos katedros vedėjas, prorektorius, nuo 2002-ųjų rektorius. Vilniaus universitete prabėgo 44-eri B. Juodkos gyvenimo metai.
– 2007-aisiais, kai baigėte pirmąją rektoriaus kadenciją, sakėte, kad esate ramus, jei ir neperrinktų – suplanuotus darbus arba padarėte, arba jie daromi. Ar dabar galėtumėte pakartoti tą patį? – „Lietuvos rytas” paklausė 69 metų B. Juodkos.
– Panašiai jaučiuosi ir dabar. Tie darbai, kurie laukė prieš penkerius metus, padaryti, ir netgi dar daugiau.
Kitais metais baigsis 2007–2013 metų Europos Sąjungos projektų finansavimo periodas – universitetas jau įvykdė ar tebevykdo apie 60 struktūrinių fondų finansuojamų 670 mln. litų vertės projektų.
Sutvarkyti Filosofijos, Istorijos fakultetai, baigiame tvarkyti Filologijos fakultetą, įrengėme Skandinavistikos katedrą, suremontuota senoji biblioteka, kurioje yra 5,5 milijono knygų, devyni aukštai saugyklų, jose įrengta priešgaisrinė sistema.
125 mln. litų investuota į Gyvybės mokslų centrą, 4 mokslo institutai buvo prijungti prie universiteto. Fizinių technologijų mokslų centrui skirta 204 mln. litų.
Tikrai nemaniau, jog visus tuos darbus pavyks atlikti.
Daug dėmesio skyrėme ir studijų programoms. Jaučiame pulsą, prognozuojame, kokių specialistų reikės valstybei.
Nors sakoma, kad tai neįmanoma, neabejoju, kad bent apytikslius skaičius galima žinoti.
Kadangi biotechnologijos Lietuvoje išgyvena pakilimą, pasiūlėme naujų studijų programų – genetikos, molekulinės biologijos, bioinformatikos.
– Keturis dešimtmečius dirbate Vilniaus universitete. Kaip keitėtės jūs pats ir kaip universitetas?
– Čia prabėgo visas mano gyvenimas – gražus ir prasmingas. Esu labai laimingas žmogus. Labai svarbu nuo pat pradžių sėsti į savo roges. Juk ne taip lengva žinoti dešimtoje ar net dvyliktoje klasėje, ko nori iš gyvenimo.
Ir aš nežinojau. Ir ar tai ne likimas, kad pataikiau ten, kuo vėliau rimtai susirgau?
1963-iaisiais mane, chemiką trečiakursį, pakvietė pats rektorius Jonas Kubilius ir pasiūlė vykti mokytis į Maskvą.
Tuomet universitete buvo įkurta Biochemijos ir biofizikos katedra, o biochemikų juk nebuvo. Tai dar vienas likimo pirštas.
Būdamas 25 metų apgyniau disertaciją ir grįžau į Vilniaus universitetą dirbti asistentu, vėliau tapau vyriausiuoju dėstytoju, 28-erių – Biochemijos ir biofizikos katedros vedėju.
Mane lydėjo sėkmė, tačiau, kita vertus, jei būtum dundukas, sėkmė praeitų pro šalį. Nesu genijus, bet esu pareigingas ir darbštus.
– Ar galėtumėte šiandienius studentus palyginti su savimi, kai pats studijavote Vilniaus universitete?
– Tais laikais, kai aš buvau jaunas, įstoti į chemiją buvo sunku, konkursas buvo septyni į vieną vietą. Dabar padėtis jau kitokia.
Galiu savo Alma mater didžiuotis: mes priimame į pirmąjį kursą tuos, kurie stodami mus savo pasirinkimų sąraše įrašo pirmus. Tad mūsų studentai yra ypač motyvuoti.
– Kokių darbų vadovaudamas universitetui nespėjote nuveikti?
– Žinoma, didžiausias skaudulys – bendrabučiai. Saulėtekio bendrabučius reikėtų susprogdinti, o vietoj jų statyti naujus.
– Esate sakęs, kad jei ne šeima – žmona Tiina ir sūnus Robertas, nebūtumėte tapęs tuo, kas esate dabar. Ir šiandien taip pat manote?
– 44 metai – universitete, 44 metai – vedęs. Sutikti Maskvoje būsimąją žmoną taip pat buvo likimas. Ar aš ne per dažnai vartoju žodį „likimas”?
Visuomet svarsčiau: galiu ar ne? Tarkim, negaliu žmonai parodyti, kad esu blogesnis nei kiti. Vėliau, gimus sūnui, norėjau jam parodyti, kad galiu daugiau, nei Dievas davė. Juk visi biologiniai padarai yra tinginiai, tačiau jei turi valios, gali daug ką pasiekti.
Mano varomoji jėga – ne karjera, o šeima. Tačiau, žinoma, visuomet siekiau turėti darbą, kuris man patiktų.
