Ne, ne į Norvegiją, Angliją ar Airiją. Pasitraukia į gimtojo krašto kaimo sodybą, skirtą dvasios atgaivai ir ateities reikmėms. Pasak ūkininkės, tai ne sudeginti tiltai į praeitį, ne nuosprendis keletą dešimtmečių puoselėtam pieno ūkiui, tiesiog žmogaus būties paieškų padiktuotas pasirinkimas.
Karves pakeitė gervės
Kai O. Baltrušaitienės kolegos iš pieno gamybos gautas pajamas investavo į švytinčius pastatus, blizgią techniką, keliones į egzotiškus kraštus, veikli moteris palengva kėlė iš užmaršties apleistą kaimiečio sodybą vidury pelkėtų miškų.
Pasižiūrėdama į tėvo Jeronimo Endriukaičio, žinomo Sūduvos krašto staliaus, turėtą tarpukario laikų vadovėlį „Kaimo statyba“, pasitarusi su vietos meistrais, ji atkūrė etnografinę ūkininko vidutinioko sodybą.
Joje kol kas gausu tik vandeningų pievų ir gervių. Iš Novaraisčio draustinio traukiantys paukščiai savo klyksmais virpina padangę. Nepanašu, jog sparnuočiai galvotų apie šiltus kraštus: ryte jų pulkai skrenda į ūkininkų laukus maitintis, per pietus grįžta atgalios. Tik jau tylėdami.
Močiute, žiūrėk, karvė, - dar neseniai ūkininkei O. Baltrušaitienei sakydavo anūkė Paulina, kai jos keliaudavo per Lietuvą. Mergaitė tuoj sužinodavo, kokios tos piendavės savybės, ką galvijo ragai sako apie ūkininko gebėjimus ir pan.
Neseniai močiutė dovanų gavo anūkės išsiuvinėtą paveikslą – gervę. Ir tai buvo žingsnis į ateitį. Keturių šeimų (Onutės, dviejų sūnų ir dukros) taryba nusprendė dėmesį sukoncentruoti į kooperaciją paslaugų sektoriuje, siejant darbą mieste ir poilsį gamtoje, pienininkystę paliekant antrame plane.
Pienininkystės akademijos
- Baigusi žemės ūkio mokslus patekau į tuometį Kosto Gliko kolūkį, - prisimena O. Baltrušaitienė. Jauna zootechnikė iškart buvo paskirta fermos vedėja, nes pirmininkas pastebėjo merginos organizacinius, vadybinius gebėjimus. Ūkyje netrūko karvių, avių, kiaulių, arklių, žmonės turėjo daug rankų darbo.
Viena melžėja prižiūrėdavo 13-15 karvių. Kai atsirado melžimo aparatai, moterys jų vengė. Ne tik dėl sudėtingos priežiūros, dažno melžtuvų plovimo, bet ir tausodamos galvijų sveikatą. Fermos vedėjai stresą sukeldavo statistinės ataskaitos. Laimė, talkino ūkio buhalterė Puskunigienė.
Sukūrusi šeimą, zootechnikė ir selekcininkė O. Baltrušaitienė įsidarbino Kauno rajono veislininkystės įmonėje, paskui Babtų eksperimentiniame ūkyje. Iniciatyvi moteris perestroikos išvakarėse ėmėsi vadinamosios „kolektyvinės rangos“. Tai buvo paraiška individualiam ūkininkavimo verslui. Išmintingi sprendimai padėjo politinio virsmo laikotarpiu: šalia Babtų ūkininkai greitai atsistojo ant kojų. Nebuvo griovimų, ginčų – viskas išspręsta civilizuotai
Pienininkystė – didelių, lėtai atsiperkančių investicijų reikalaujantis verslas, - kalba O. Baltrušaitienė. Ją šiek tiek trikdo viešumoje sklandantys teiginiai, jog pieno gamybos pelningumas siekia 30 proc.
Ūkininkai dažnai dejuoja, jog verslas nuostolingas. Taip atsitinka laivo kapitonui, kuris nežino, į kurį uostą plaukti. Pieno gamyba pelninga gali būti žinant ūkio strateginius tikslus ir jų atkakliai bei motyvuotai siekiant. Lėšos į ūkį ateina kas mėnesį, tik jas investuoti reikia labai apgalvotai.
Litą reikia ilgai vartyti rankoje
Modernizuoti gamybą būtina, tačiau už likusius pinigus galima ir gražų traktorių nusipirkti, ir kaimyno ar valstybės nenaudojamos žemės. Kuri investicija racionalesnė?
„Ūkininkavimo dešimtmečiai patvirtino, jog fermoje senas duris pakeitus naujomis pieno kiekis nepadidėja“, - šmaikštauja O. Baltrušaitienė, - „pripažįstant, jog pieno gamyba pelninga, būtina prisiminti visas tą lemiančias sąlygas. Jei būtų vieni nuostoliai, šalyje neturėtume tiek pieno ūkių“.
Iš mokyklinių vadovėlių prisimename, jog istorija vystosi spirale. Pasaulio pieno sektoriaus augimo kreivė primena sinusoidę. Lietuva jau seniai nebe už geležinės uždangos. Pieno gamintojai savo ūkių produkciją veža į vienas šalis, pieno perdirbėjai žaliavos atsiveža iš kitų valstybių. Dėl verslo partnerių nesugebėjimo derėtis ir mažų pieno supirkimo kainų 2003 metais kilo neramumų, pasibaigusių teismais, o 2008 m. ekonominis sunkmetis vėl atvertė galimybę nuskurdinti pieno gamintojus.
„Pieno supirkimo kainoms nukritus iki pusės lito, savo ūkyje ėmiausi pieno perdirbimo verslo“, - prisimena istorines pamokas O. Baltrušaitienė.
Tuomet kurti sūrių gamybos cechą padėjo jauniausias sūnus su žmona, iniciatyvūs ir sąžiningi ūkio darbuotojai, iš viso septyni žmonės. Dvejus metus veikė nedidelė įmonė, per dieną perdirbanti apie toną pieno. Pilstomas žalias pienas, varškė, kelių rūšių sūriai specialiais autobusiukais kas rytą buvo išvežiojami po Vilniaus turgelius, sostinės ir Kauno didžiuosius prekybos centrus. Buvo net užpatentuotas reto skonio varškės ir putpelių kiaušinių sūris.
Pasikeitus situacijai šalies pieno rinkoje, O. Baltrušaitienė „užšaldė“ savo pieno perdirbimo cechą. Visą tą laiką perdirbti buvo skirtas tik nedidelis ūkyje pagaminamo pieno kiekis – viena tona. Pagrindinė pieno žaliava pagal sutartį buvo parduodama pieno perdirbimo įmonei.
Kooperacijos dar tik mokomasi
„Pritariau ir pritariu kooperacijos idėjai, dalyvavau „Lietuviško pieno“ ir „Pienas LT“ veikloje, tačiau abu palikau be širdperšos“, - pasakoja O. Baltrušaitienė, - „dabar esu perspektyvaus kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ valdybos pirmininkė“.
Kooperatyvo branduolį sudaro jauni, iniciatyvūs žmonės, sugebėję suburti daug šalies ūkininkų, tiekiančių į prekybos tinklus pieno ir jo produktų, daržovių, duonos, mėsos gaminių. Kooperatyvas didžiųjų šalies miestų prekybos centruose atidarė skyrius „Linkėjimai iš kaimo“, sukūrė modernią logistikos sistemą.
Ūkininko rūpesčiai baigiasi atvežus produkciją kooperatyvui. Pasak O. Baltrušaitienės, netrukus lietuviškais žemės ūkio ir maisto produktais bus prekiaujama Airijoje.
Su širdperša O. Baltrušaitienė prisimena, kaip Žemės ūkio rūmuose 1993 m. buvo kuriama pienininkus vienijanti organizacija – Lietuvos pieno gamintojų asociacija. Entuziazmas liejosi per kraštus.
Ūkininkai kas savaitę rinkdavosi į ŽŪR aptarti organizacinių bei pieno pardavimo reikalų, rašydavo raštus Žemės ūkio ministerijai, Vyriausybei, Seimui. Daugiau nei penkerius metus asociacijai vadovavo O. Baltrušaitienė, jai talkino pačių pieningiausių karvių bandos savininkas Algirdas Smilgys iš Marijampolės r., tvarkingiausios pieno fermos savininkas Juozas Trakymas iš Kaišiadorių r. Dabar visi trys jau atsisakę pieno verslo, nors priežasčių neturėjo: ūkiai dirbo pelningai, ūkininkai nestokojo sveikatos ir polėkio.
Išeik mylimas
„Anuomet susirinkę mes visi be užuolankų kalbėjome apie pieno gamybą, verslo plėtrą, gebėjimus tartis dėl pieno pardavimo kainų, savo lėšomis vykdavome į pasitarimus Vilniuje“, - prisimena O. Baltrušaitienė.
Vėliau, pasak ūkininkės, LPGA tarybos nariai pasitarimuose pradėjo kalbėti puse lūpų, dairydamiesi vieni į kitus. Vienus supančiojo pieno supirkėjai, pasiūlę imti iš jų paskolą ir atsiskaityti pieno žaliava. Kiti įsipareigojo politinėms partijoms. Pieno gamintojais imta manipuliuoti, stabdyti jų iniciatyvas arba nukreipti klaidinga kryptimi.
Dabar pieno gamintojams atėjęs tikrai sunkus laikas: žaliavos supirkimo kainos mažinamos visai nemotyvuotai, išmokos už kvotinį pieną stumiamos į 2013 m. sausio pabaigą. Žemdirbių savivalda tyli, ir visi žino kodėl.
Miestietis didelio prekybos centro skyriuje „Linkėjimai iš kaimo“ mato patrauklius, tačiau brangokus maisto produktus. Pats jis į kaimą vargiai benueis, nors mieste ir šiluma brangi, ir komunaliniai patarnavimai. Užsieniuose mūsų jaunimas pradeda galvoti. Jauniausias O. Baltrušaitienės sūnus su žmona Didžiojoje Britanijoje praleido ketverius metus. Užsidirbo, grįžo, investavo. Turi namus, darbus.
„Nėra Lietuvoje blogai, ir pieno ūkiams dar pakanka vietos plėstis“, - teigia O. Baltrušaitienė.
Pirmasis pavyzdys – aplink didmiesčius kylantys gražių gyvenamųjų namų rajonai. Atokesniuose kaimuose, pasak O. Baltrušaitienės, turėtų atsirasti daugiau žmogaus išlikimą lemiančių nedidelių pieno ūkių.
Tai fizinė ir dvasinė parama kaimiečiui. Juk dar neišblėsę prisiminimai apie kolūkinius 60 arų, teikusių ir darbo, ir pajamų. Provokuojamosios kalbos, jog šalyje nereikia tiek pieno ūkių, tėra manipuliacijos visuomenės nuomone. Kasdien iš užsienio Lietuvos pieninės įsiveža po tūkstantį tonų pieno žaliavos. Vadinasi, šalyje trūksta pieno. Žmogus vis dažniau pagalvoja, kokiu produktu maitinasi, kokiu oru kvėpuoja.
Sūduvos miškų gyventojai dar mena pokario metais iš už Atlanto siunčiamus pažadus išvaduoti nuo priespaudos. Nūnai Briuselis sulaukusius tam tikro amžiaus kaimiečius ragina atsisakyti žemės ūkio verslo. Paėmus labdaros litą, labai lengva tapti priklausomu išlaikytiniu.
„Nesudeginkime tiltų į kaimo buvimą, gebėjimą žmogui dirbti ir patirti rūpesčių skonį“, - sako ūkininkė O. Baltrušaitienė.
Pasaulis sukasi nenuspėjama kryptimi, ant miesto ir kaimo svarstyklių – žmonijos gyvybės palaikymo argumentai. Istorinė patirtis liudija – tik kaimas išsaugojo tautinę savastį, kalbą, papročius, darbu ir vargu grūdino žmogų. Išnyksime, jei rytoj į kaimą negrįš šios pamatinės vertybės.
