Rašydamas šią skiltį, dar nežinau, kaip baigėsi pirmasis rinkimų turas ir referendumas. Todėl ne apie rezultatus: apie tai, ką pamatėme iš rinkimų kampanijos.
Labai lengva – bet neteisinga – manyti, kad Klonio gatvės klajojantis cirkas su „teisibės“ nešėja, Švč. Aštuonių Rankų Teisėja dominavo šią rinkimų kampaniją. Tai klaidingas įspūdis. Kraštutinių avantiūristų, neapdovanotų nei žiniomis, nei humoro jausmu, sportinis dorojimas debatų laidose buvo tik pramoginis kampanijos elementas.
Jis pralinksmino tą rinkėjų dalį, kuri šiaip jau ir pati ne ką protingesnė ir kuri apskritai įsiminė tik A. Patacko sviestą stiklinę (tas incidentas su stikline, kuri turėjo sudužti, iš tiesų sveiko proto ir neišoperuotos sąžinės žmones galėjo nuvilti tik tuo, kad frontininkai nebuvo po savo pareiškimo išprašyti velniop iš studijos ir deportuoti iš šalies be teisės grįžti).
Iki rimtų kandidatų nepriaugę veikėjai, mikrobangų krosnelėje greituoju būdu pašildytos „partijos“ (nepainioti su normaliomis partijomis, turinčiomis patyrusius politikais, programas ir struktūrą), kaip ir politinės brandos nepasiekę rinkėjai, buvo ir bus, bet jie užima vis mažiau reikšmingą vietą.
Net ir tie, kuriuos išrinks, greitai prisijungs prie pagrindinių politinių jėgų, ir kai kurie iš jų galimai su laiku išaugs į politikus – bala nematė, nors parlamentas ir neturėtų būti auklėjimo ir rūpybos įstaiga, bet šiek tiek teks.
Ši rinkimų kampanija kaip tik pasižymėjo rimtų pokalbių gausa. Atominė elektrinė, minimalus atlyginimas, mokesčių politika – prieš šiuos rinkimus per savaitę išgirsdavom daugiau rimto kalbėjimo, skaičių, pavyzdžių, citatų, negu prieš du dešimtmečius galėdavai išgirsti per šešis mėnesius.
Kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė 2009 metais atsisakė „LEO LT“ projekto (mano nuomone, tai buvo klaidingas žingsnis, nes siekė ne racionalių tikslų, o pataikavo zoologinio pavydo traukuliams nesveikiausioje ir tamsiausioje visuomenės dalyje, kad tik kas nors neuždirbtų per daug), kalbančių apie „už“ ir „prieš“ buvo labai nedaug.
Dabar visuomenė pastebimai suaugo, ir smarkiai padaugėjo žmonių, kurie aktyviai domisi savo šalies reikalais.
Turiu nukelti kepurę prieš jaunimą: priešingai sapalionėms apie išsilaksčiusią arba abejingų jaunų išlaikytinių Lietuvą, labai aiškiai buvo matyti, kad išaugo nauja karta, kuriai jau nebemadingas yra sakymas, kad politika nesidomi, parlamento nuo Vyriausybės neskiria, ir apskritai, nekalbėkim apie šiuos dalykus.
Objektyvūs reitingai rodo, kad populiariausi tinklaraštininkai (daugiausia jauni ar apyjauniai žmonės su panašaus amžiaus auditorija), rašantys rimtomis politikos, visuomenės ar ekonomikos temomis, absoliučiai dominavo Lietuvos interneto erdvę per rinkimų kampaniją – ne krepšinis, ne kulinarija ir ne sauskelnės. Žmonės rašė ir skaitė rimtus dalykus.
Nykūs TV debatai su kostiumuotais vargetomis, stovinčiais mokyklinių dvejetukininkų pozose, kuriuos pralinksmindavo tik gailesčio nepažįstantys laidų vedėjai, buvo tik mažesnė – ir menkai rinkėjų elgesį bekeičianti – kampanijos dalis. Ne visi tai suprato: pavieniai pensininkai, vis dar neturintys mobiliųjų telefonų bendraujantys vieni su kitais laidiniu ryšiu, irgi nelabai įsivaizduoja, kad jų gyvenimai nebėra tipiški.
Tai įsisavino net ir kai kurios partijos, su didžiuliais sunkumais, nejaukiai, bet visgi atsiplėšusios nuo įprastų sprendimų, kuriuos sunkdavo dvidešimt metų.
Jos buvo taip įpratusios kalbėti vien vyresnio amžiaus žmonėms, pašalpų gavėjams ir minimalaus atlyginimo kontingentui, ir taip beviltiškai užmiršusius jaunimą (kuris neidavo balsuoti, bet galėjo būti pakviestas ir įtikintas, tik niekas to nemokėjo padaryti), pagaliau pravėrė pristovėto kambario duris ir markstėsi, žiūrėdamos į ryškią šviesą lauke.
Jos nedrąsiai ir dažnai kerėpliškai (bet vis tiek – sveikintinai) pirmą kartą pradėjo kalbėti su tais rinkėjais, daugiausia jaunais, kurie nelinkę nieko prašyti iš valdžios, bet turi pageidavimų ir minčių apie tai, kaip turi būti valdoma jų valstybė.
Tai patyrusius politikus nustebino, kaip pavargusį kavinės savininką pribloškia naujas darbuotojas, kuris pirmą kartą nežiūri, kiek čia galima gauti nemokamų pietų, nugvelbti rūkymo pertraukėlių ar į namus parsinešti maisto, o bando dirbti, kad kavinei būtų geriau, kad būtų daugiau lankytojų ir jie paliktų daugiau pinigų.
Kaip kontrastą šių dienų įvykiams, nusipirkau naują knygą apie Vilnių 1974-1990 metais, kai miestui vadovavo paskutinis sovietmečio meras Algirdas Vileikis. Prisiminimų knyga tirštai prigrūsta pavyzdžių apie tarybinę beprotybę, kurioje keistais būdais kažkaip išgyveno ir augo miestas – viskas sprendžiama nomenklatūrinėse išgertuvėse, kiekvieną projektą turi kažkas užtarti pašnibždėjęs į ausį, tiltas tarp Žvėryno ir Vingio parko statomas ne todėl, kad jo reikia, o todėl, kad Rygoje atliko daug plieno troso, o miesto merą galima trims dienoms atleisti nuo darbo (ministro pirmininko nurodymu), kad linksmintų atvykusią sovietinio premjero Aleksejaus Kosygino dukrą su šeima ir girdytų jo žentą „Malūnininkų“ trauktine, kol anas nebegalėjo paeiti.
Tokie reikalų tvarkymo būdai Lietuvoje liko ilgiau, nei mes tikėjomės, kai kūrėm nepriklausomą Lietuvą, nes buvom optimistai, bet nelaistomos net ir gajausios usnys nudžiūva, ir dabar man pirmą kartą pasirodė, kad sovietiniai papročiai jau nebeapsukamai grimzta. Šiais laikais jau niekas nebesiryžtų statyti Valdovų rūmų, kurie tapo brazauskinės estetikos antkapiu.
Lygiai taip ir šią rinkimų kampaniją galiu pavadinti – nors ir su išlygomis - pirmąja brandžios politikos švente. Posovietinį laikotarpį skelbiu pasibaigusį.
