Nors kiekvieną dieną peržvelgiu lietuviškas naujienas, net ir norėdama nepabėgčiau nuo realybės: aplink mane – ne Lietuva. Įsijungiu radiją — ten kalbama apie JAV prezidento rinkimų peripetijas ir švietimo problemas Peru. Per televiziją – humoro laida, kuri būtų juokinga, geriausiu atveju, dešimčiai Lietuvoje gyvenančių lietuvių - visiškai kitos realijos ir kiti kontekstai.
Už lango – žmonės, kalbantys angliškai ar įvairiais ispanų kalbos dialektais (gyvenu ispanakalbių dominuojamame Majamyje). Jei JAV Vidurio Vakaruose ar Rytinėje pakrantėje ganėtinai nesunku sutikti kas pažįsta bent vieną lietuvį ar bent jau yra girdėjęs apie šalį vardu Lietuva, Majamyje „Lietuva“ daugeliui skamba egzotiškiau nei Galapagų salos.
Aiškinti, kad tas daiktas yra Europoje ir kad tai - ne tas pats, kas Rusija,yra beviltiškas laiko gaišimas. Žmonės mandagiai šypsosis ir linkčios galva arba nusisuks ir paburbės: visi čia imigrantai, ko čia įsismaginai, aš irgi galiu pasakoti tris valandas apie savo senelių kaimą Kuboje, tik įdomu kiek ilgai klausysi.
Lietuva yra šalis, kurioje aš gimiau, augau, įgijau išsilavinimą. Joje gyvena mano tėvai bei giminės. Lietuviškai kalbu be jokio akcento ir dar sugebu šį bei tą savo gimtąja kalba parašyti. Tačiau mano asmeniniam gyvenimui politiniai pokyčiai, Seimo leidžiami įstatymai, prezidentės veto neturi jokios įtakos.
Mano namo tarybos narių sprendimas išpjauti palmes kieme turės konkrečią įtaką mano gyvenimui: kadangi butą karšta Majamio saulė prišildys daug greičiau, teks daugiau mokėti už patalpų kondicionavimą. Jeigu JAV rinkimus laimės kandidatas, kuriam nusispjauti į moterų teises bei į vidurinę klasę, mano asmeninei gerovei ir psichologiniam komfortui iškils grėsmė. Nuo savo kiemo lygmens rajono valdžios sprendimų iki federalinio lygio JAV politikos, viskas, kas vyksta JAV, turi vienokią ar kitokią įtaką mano gyvenimui. Tuo tarpu Seimo rinkimų Lietuvoje rezultatai nepalies nė vieno jo aspekto.
Taigi negaliu pateisinti savo dalyvavimo Seimo rinkimuose remdamasi argumentu, kad jei to nedarysiu, mano ateitį už mane nuspręs kiti. Nenuspręs, nes Lietuvoje negyvenu. Iš karto kyla klausimas – ar dalyvaudama rinkimuose aš turiu teisę prisidėti prie žmonių, gyvenančių Lietuvoje, ateities formavimo?
Teoriškai – taip, esu Lietuvos pilietė. Praktiškai – nesijaučiu turinti tam moralinę teisę. Nemanau, kad ir Lietuvos žmonės to norėtų, ypač jeigu emigrantai balsuoti eitų masiškai ir jų balsas turėtų lemiamą įtaką rinkimuose. Jei gyvenčiau Lietuvoje, to tikrai nenorėčiau. Net jei perskaityčiau visų rinkimuose dalyvaujančių partijų programas (to tikrai nedariau) ir praleisčiau ištisas dienas sekdama Lietuvos naujienas, tai vis tiek neprilygtų nuolatiniam gyvenimui šalyje.
Žinau, kad tokia pozicija nepriimtina daugeliui emigrantų, bet jeigu mąstysime logiškai, o ne pasikliausime sentimentais ir nesivadovausime vaikišku užsispyrimu — „Aš to noriu!“ — nuolatinis giminių lankymas, atostogos prie Baltijos jūros ir solidi pinigų suma, išleista geram tikslui – Lietuvos ekonomikai paremti, negarantuoja, kad nuolat užsienyje gyvenantis žmogus yra pakankamai informuotas, kad galėtų rinkti valdžią.
Taip, sutinku, yra išimčių. Žmonės, kurie iš tiesų keliasi ir gulasi su Lietuva, kurie aktyviai dalyvauja užsienio lietuvių bendruomenių veikloje, leidžia savo vaikus į lietuviškus darželius, ko gero, nusipelno balsuoti daug labiau nei tie, kurie minėta veikla neužsiima. Dėl to jokiu būdu neteigiu, kad būtų protinga uždrausti užsienyje gyvenantiems lietuviams balsuoti, kaip ir nesutinku su dabartine pilietybės atiminėjimo politika, kai įgijus svetimos šalies pilietybę, automatiškai netenkama Lietuvos pilietybės.
Tačiau Lietuvoje ką tik pasibaigusių Seimo rinkimų proga turiu keletą retorinių klausimų bei noriu pasidalinti keletu hipotetinių scenarijų su tais užsienyje gyvenančiais lietuviais, kurie atiduoda tiek daug jėgų, kad emigracijoje gyventų taip, kaip Lietuvoje.
Pastaruoju metu portale lrytas.lt buvo rašoma apie keletą Norvegijoje gyvenančių lietuvių šeimų, nusivylusių šios šalies įstatymais, besiskundžiančių diskriminacija etniniu pagrindu ir t. t. Jie ant savo namų kelia Lietuvos vėliavas, švenčia lietuviškas šventes, netgi vaikus nuotoliniu būdu moko Lietuvos mokyklose. Viena šeima teigė gyvenimą Norvegijoje pradėjusi palapinėse ir vagonėliuose ant ratų.
Truputį pakeiskime scenarijų. Įsivaizduokime, kad Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir atokiuose kaimuose ima kurtis afrikiečių, baltarusių, albanų šeimos. Kaimiečius nuolat atakuoja grupelės kinų ir bangladešiečių prašinėjančių padienio darbo.
Naktį šeimos su vaikais nelegaliai stovyklauja prie bulvių laukų, kūrena laužus, o kartais nusiaubia sodus ar įsilaužia į namus ir išneša paskutinius penkis šimtus litų, kuriuos močiutė laikė po lova juodai dienai.
Įdomu, kaip tokius imigrantus sutiktume mes? Mėgintume juos subtiliai diskriminuoti prisidengdami įstatymais kaip kad daro norvegai, ar gauja tvirtai sudėtų lietuvaičių juos sumuštų taip, kad šie pirmu traukiniu dingtų iš Lietuvos?
Stengiuosi suprasti savo teisių labai garsiai reikalaujančius emigrantus. Dalis iš jų įsitvirtinę svetimose šalyse savo ryšiais gali padėti Lietuvai daugiau negu visi jos ministrai kartu sudėjus. Gerbiu ir palaikau jų darbą. Tačiau ar nebūtų Lietuvai geriau, jeigu statistinis emigrantas, užuot skundęsis, kaip blogai svetimoje šalyje, sunkiai dirbęs po 16 valandų per dieną, eikvojęs energiją ir pinigus, kad tik jo vaikai liktų „grynais“ lietuviais, imtų ir sugrįžtų į Lietuvą?
Jeigu jie tą pačią darbo etiką pritaikytų Lietuvoje, o visą likusią energiją paskirtų ne mėginimui kovoti su Norvegijos ar Švedijos sistema, bet keisdami netobulus lietuviškus įstatymus bei per judėjimus ir nevyriausybines organizacijas kontroliuodami savo išrinktus politikus, kad jie darytų tą, ką pažadėjo, o ne tą, kas jiems asmeniškai naudingiau... Lietuva pasivytų ir pralenktų Norvegiją. Galiausiai, jiems nereikėtų laužyti liežuvio kalbant svetima kalba ir nešti pyragus nedraugiškiems kitokio mentaliteto kaimynams.
Vadinamieji emigrantai skyla į kelias dalis. Vieni – tai į savo lietuvišką identitetą iš paskutiniųjų besikabinantys užsienyje gyvenantys lietuviai. Kiti – globalaus pasaulio piliečiai, kilę iš Lietuvos, bet galbūt per savo gyvenimą pakeisiantys dar kelias valstybes.
Pirmieji jaučiasi tik Lietuvos dalimi, antrieji – dalimi viso pasaulio, tad jų moraliniai įsipareigojimai ir santykis su šalyje vykstančiais rinkimais turėtų būti skirtingas.
