Turėdamas ausis ir akis negali nepastebėti naujos lietuviškos mados: sakyti už ką nebalsavai, o pasisakius, pareikšti, kad baisesnio dalyko negalėjo nutikti. Suprask, kas jau kas, bet aš šitos valdžios nerinkau, o tie kiti kvaileliai visą Lietuvos šviesų rytojų apdergė. Putojimasis neatslūgsta, neatsižvelgiant, ar situacija keičiasi, ar ne.
Prieš rinkimus buvo blogai, nes krizė, nes Kubilius, nes šildymo kainos per didelės, o minimali alga per maža ir dar tas smaugiamas verslas... Dabar blogai, nes Viktoras, nes Pakso partija, nes socialdemokratai pavogę M. Mikutavičiaus dainą triumfuoja pasiglemžę daugumą. Tai ką – rėkiančią mažumą supykdė balsavusi dauguma?
Visi protingieji, aiškinantys, kad jų artimieji, broliai, sesės, mamos ir tėčiai balsavo blogai, turėtų nepamiršti, kad yra drėbti iš to paties molio. Jie, kaip ir tie „kvaileliai“, vargiai žino partijų programas, politikų biografijas, jų praeities darbus ir ateities planus. O ir šiaip vienas kolega paaiškino, kad nėra prasmės švaistyti laiką, nes tai, kas parašyta programoje, pasakyta per televizorių, žodžiu, viskas, ką daro politikai, yra fantastika ir su realybe neturi nieko bendra.
Ciniška, paprasta ir aišku. Lietuva yra ne tik lietaus, bet ir profesionalių bambėtojų šalis. Tą žinome, bet tuo nesididžiuojame. Nesididžiuojame ir valdžia, kurią patys išrenkame. Ir ne tik šįryt, ir ne tik prieš ketverius metus. Manau, sutiksite, kad dar negimė valdžia, kuria rinkėjai džiaugtųsi ir didžiuotųsi.
Galime išsinuomoti laiko mašiną ir pakeliauti istorijos puslapiais: nei senovės Romoje, nei viduramžių Prancūzijoje žmonės nesidžiaugė politikais, jais nesidžiaugiama net ir šiandienos „svajonių“ šalyje Amerikoje. Darbo liaudį visuomet ir visur slegia per dideli mokesčiai, nervina valdžios išlaidumas ir netobuli įstatymai. Tai kodėl švaistome savo brangų laiką ir be sustojimo skundžiamės?
Gal visiems mums palengvėtų, jei nueitume pas psichologą ir ten išsišnekėtume? Gal patiems sau uždavus keletą klausimų ir į juos atsakius, paaiškėtų, kad pykstame ant savo pačių gyvenimo ir visą nepasitenkinimą išliejame į aplinką? Galbūt psichologas kiekvienam mūsų padėtų ne tik išsikalbėti, bet ir būti išgirstiems? Pagalvokite, kiek kiek kartų jūsų negirdėjo ne tik aplinkiniai, bet ir jūs patys.
Lietuvoje bręsta ne politinė, o socialinė bomba. Kaip ji tiksi, galime pamatyti socialiniuose tinkluose, kur žmonės mažomis žinutėmis iš tikrųjų bando pasakyti, kad jiems trūksta dėmesio: „Tai jei teisingai suprantu Uspaskis bus premjeras arba Seimo pirmininkas. Kokia gėda!“, „Mėgstu lakuotis kojų nagus ryškiai“, „Mums vadovaus kalinys iš Rusijos.“
Gyventi galima ir be politikos, bet be meilės sau ir artimui, be supratingumo, savirealizacijos, svajonių, tikslų ir galų gale – sveikatos vargiai ar pavyks.
