Pagrindinis laimėtojas, žinoma, yra V. Uspaskichas, geležine ranka tebevaldantis ir savo kohortą, ir vėl pas jį plūstelėjusias rinkėjų mases. Pildosi prognozės, kad būtent nuo jo labiausiai ir priklausys, kaip atrodys naujoji valdančioji koalicija ir kas bus valdžioje.
Pasidžiaugti gali ir valdantieji konservatoriai, sugebėję išlaikyti savo rinkėjų branduolį. Kartu ir išlaikę galvą vandens paviršiuje bei galimybę pakovoti dėl išlikimo valdžioje nors ir antrojo brolio pozicijose.
Tai dešinieji pasiekė po 2011-aisiais vykusių savivaldos rinkimų, kurių metu jie prarado net trečdalį – apie 80 tūkst. balsų – nuo Seimo rinkimų.
Žinoma, šis laimėjimas pasiektas į rinkimus metus didžiules pajėgas, kurios buvo didesnės už kitų partijų. Dėl dešiniųjų iš kailio nėrėsi ir prezidentė.
Galbūt konservatoriai būtų pasiekę ir daugiau, jei ne per visas kūno poras mušęs aklas pasipūtimas, kilęs iš valdžios svaigulio, ir to svaigulio nulemtos kvailos klaidos. Vos pora jų – buka įklimpusio V. Matuzo gynyba arba kvaila kova su vargšo italo spektakliu.
Treti laimėtojai – valdantysis Liberalų sąjūdis. Jis ne tik išsilaikė politikoje, bet net vienintelis iš valdančiųjų gerokai pagerino savo padėtį. Jų strategija būti pirmiesiems, kurie pasitiks bėgančius nuo konservatorių, pavyko su kaupu.
Prie laimėtojų, aišku, galima priskirti ir „Drąsos kelią”, nors jo lyderė iš skandalų kapitalą susikrovusi N. Venckienė ir koketavo vertindama pirmąjį turą kaip nesėkmę. Ji net gali turėti galimybę dalyvauti formuojant valdančiąją koaliciją – žinoma, jei ją vis dėlto pavyktų formuoti dešiniesiems.
Tačiau visa tai, žinoma, tik detalės, kur kas svarbiau – bendras vaizdas. Be to, tiesą sakant, tikrų laimėtojų šiuose rinkimuose kol kas iš tiesų ir nėra.
Margumynas bus beveik toks pat, sumaišties ir balansavimo ant eilinės griūties krašto, žinoma, daugiau.
Juk akivaizdu, kad naujoji valdančioji koalicija – kad ir kokia būtų – skirsis nuo dabartinės pirmiausia tuo, jog joje nebus tokios vienos dominuojančios jėgos, kokia šią kadenciją buvo valdantieji konservatoriai.
Dabar labiausiai tikėtina, kad koaliciją suformuos kairieji ir V. Uspaskichas, dar prie šono prisikabinę kokius nors gerokai nusivažiavusius „tvarkiečius”. Dar eilėje – kokie nors lenkai ar valstiečiai.
Tačiau ši valdžia bus panaši į išprotėjusią lėlę svyruoklę.
Net jei antrajame ture vienmandatėse apygardose kairiesiems pavyktų įsitvirtinti pirmojoje pozicijoje, V. Uspaskichas turės auksinę galimybę nuolatos spausti ir šantažuoti kairiuosius taip, kaip amžinatilsį A. Brazauskui, dėl tokio spaudimo net netekusiam premjero posto, net nesisapnavo.
O už durų stovės didelė ir stipri opozicinė jėga – pirmiausia, aišku, konservatoriai – nuolatos stovinti viliojančia poza.
Tas pat bus ir tuomet, jei koaliciją „darbiečiai” sudarys su dešiniaisiais, liberalais ir dar kuo nors – pavyzdžiui, „drąsuoliais”. Tik čia už durų stovės kairieji su savo palydovais.
Dar didesnė košė virtų ir pačiais nerealiausiais atvejais – dešiniųjų bei kairiųjų koalicijos ar tuo atveju, jei dešiniesiems vis dėlto pavyktų ką nors sulipdyti vieniems.
Bet kokią iš šių košių, be abejo, su didžiuliu entuziazmu savo lazda nuolatos maišys ir prezidentė D. Grybauskaitė, kuriai tokia padėtis – tiesiog auksinė proga ir toliau kelti savo reitingą ir savo politinę įtaką.
Ką gi, mes, rinkėjai, galime pasveikinti save su nauju savo ir demokratijos kūdikiu. Koks jis yra, toks yra – o ko kito norėti, kai pusė visų rinkėjų iš viso nebalsuoja, o iš balsuojančiųjų didžiulė dalis renkasi tai šokius ir cirką, „kad būtų linksmiau”, tai mirtiną kovą su pedofilų klanu. Tik štai ir vėl neaišku – ar bent kiek subrendome, ar sergame tomis pačiomis vaikiškomis ligomis?
