Iš tiesų, neatsimenu tokių rinkimų, kai, laukiant savo teisės įmesti balsavimo lapelį į urną, reikėjo prastovėti keliose eilėse pusvalandį, o gal ir valandą.
Žinoma, marsiečiai čia nieko dėti. Taip pat galima spėti, jog be kitų mažesnės reikšmės aplinkybių, svarbiausiu mobilizuojančiu faktoriumi, nulėmusiu gausesnį nei įprastą žmonių dalyvavimą rinkimų apeigose, tapo drauge surengtas patariamasis referendumas dėl atominės elektrinės statybos Lietuvoje.
Atvykęs balsuoti į savo apylinkę maždaug 11 val. buvau nustebintas ne tiek iškilusio keblumo pastoviniuoti eilėse, kiek čia kyburiavusios keistos auros, skvarbesnės net labiau už patį rudenį nostalgiškos nuotaikos, užplūstančios, tarkime, tada, kai žmogus staigiai pajaučia teatro rekvizito sandėlio dvelksmą arba labai panašiais atvejais.
Tik geriau apsižvalgęs ir įsižiūrėjęs supratau: keistumo pajautą didina įspūdingai solidus čia susirinkusiųjų amžius, be manęs, jauniausiajam balsuotojui iš mūsų, regis, buvo ženkliai virš šešiasdešimt, o kitų šiame susibūrime amžiaus vidurkis – maždaug 75 metai. Taigi žilos barzdos čia buvo tikros, o ne iš sandėlio, kupros ne butaforinės, o užkrautos metų naštos, eilėse lūkuriavo suriesti gilios senatvės žmonės, dažniausiai besiramsčiuojantys lazdele.
Tam hipotetiniam stebėtojui iš užribio turėjo pasirodyti, kad žemės gyventojų dominuojantis porūšis yra atsispiriančios trimis galūnėmis, kerėpliškai judančios būtybės, homo sapiens trikojis. O jeigu jaunesnio veido žmogus – tai toks netikėtumas, jog kelia įtarimą jau mūsų stebėtojams: ar ne už butelį čia balsuoja?
Sakote, nedaryčiau toli siekiančių išvadų, didelių apibendrinimų, nes esą tų senolių vaikai ir anūkai, dieną kažkuo užsiėmę žmonės, balsavo žymiai vėliau, kai kurie visai į pavakarę, prieš užsidarant balsavimo apylinkėms, nugriebę tarp sekmadienio rūpesčių laisvą minutę. Kažin, kažin. Liūdna gyvenimo patirtis šnabžda, jog reikia išdrįsti labiau tikėti tuo, ką pats matai kasdieninėmis savo akimis, negalėdamas atsistebėti, nei tuo, ką kiti sako ar perpasakoja, net jeigu ir būtų vedami doro tikslo užglaistyti aštrius kampus.
Seimo pirmininkė I. Degutienė po rinkimų dar kartą turėjo progą išsakyti išmintingą pastebėjimą, kad esą nereikėtų sureikšminti kartais pasitaikančių nesklandumų, nes mūsų demokratija – dar jauna, nepatyrusi, jai dar viskas prieš akis. Jaunystė čia suprantama kaip kažkokia indulgencija?
Iš tiesų, Lietuvos demokratinės sanklodos istorija nesiekia šimtmečių, tačiau, regis, ši jauna demokratija yra neįtikėtinai paradoksali kaip pribloškianti savo senatviniais užmojais, su kažkokiu išankstiniu gerontologijos skiepu. Nesakau, jog senus žmones reikia išvesti rogutėmis į mišką, kažkaip apriboti, atstumti, nustelbti. Neturiu tokių užkulisinių minčių nė iš tolo, pats forsuotai domiuosi senatvės fenomenu, senatvę laikau išminties bastionu. Tačiau nepraleisiu progos pastebėti, jog seni žmonės kartais būna ne mažiau žiaurūs egoistai nei paaugliai. Tokio žiauraus senjorų elgesio tipišku pavyzdžiu laikau šio referendumo rezultatus, kai praeitis akivaizdžiai užblokavo ateitį. Nekalbėkime šįkart apie interesų grupes. Tačiau verta atkreipti dėmesį į tai, kad , kaip atrodo, šįkart propagandinė kova buvo laimėta ar pralaimėta ne viešojoje erdvėje, diskutuojant oponentams akis į akį, o vienai iš suinteresuotų pusių (pavadinkime juos žilvičių augintojais) platinant neįtikėtinus gandus iš lūpų į lūpas anapus visų ekranų. Mat nusilpusio imuniteto - tai gali atsitikti ir dėl senatvės - organizmas yra menkiau atsparus išgąstį pumpuojantiems gandams.
