Elektrinė – kaip duona
Lietuvių kalbos mokytoja dirbanti visaginietė Edita Gudaitytė nebijo ir nesigėdija prisipažinti, kad balsavo už atominę elektrinę.
„Daugelis žmonių mūsų mieste balsavo už atominę elektrinę, nes mes esame tuo gyvi, - sako ji. - Ji mums kaip duona, mūsų penas“.
Pasak E. Gudaitytės, Visagino žmonės nori, kad atominė elektrinė jų mieste būtų. Daugelis Visagine tebemano, kad uždarant elektrinę valstybiniu požiūriu buvo padaryta klaida.
Tačiau ant kitų šalies piliečių, pasakiusių „ne“ jų maitintojai, visaginiečiai nepyksta.
„Visaginiečiai realistiškai supranta situaciją, žino, kad Lietuvoje yra kitos nuotaikos. Mes suinteresuoti, kad ji būtų, o ką Lietuva nusprendė – mums nėra naujiena“, - tvirtina mokytoja.
„Mes pykome tada, kai ją uždarė, - sako ji. - O dabar nejaučiame jokio pykčio, tik gyvename viltimi. Trokštame, kad galėtume kurti savo miestą, jame gyventi ir būti laimingi. Bet tai priklausys turbūt ne nuo mūsų“.
Į japonus žiūri skeptiškai
Pasisakymas už elektrinę Visagino gyventojams nereiškė pasisakymo už „Hitachi“. E. Gudaitytė sako, kad su japonų investuotojais jos pažįstami uždaromos atominės elektrinės darbuotojai didelių vilčių nesieja.
„Tos viltys yra mažos, - sako ji. - Nematome perspektyvų. Labai miglotas jų pateikimas. Su japonais didelių vilčių nesiejame, bet, tiesą sakant, nelabai žinome, kur tų vilčių gauti“.
E. Gudaitytė prisipažįsta ir pati į japonų investuotojus žiūrinti įtariai. „Jie savo šalyje nelabai susitvarko. Aš nežinau, ką jie galėtų duoti Lietuvai“, - sako ji.
Eiliniai visaginiečiai su investuotojais japonais susiduria retai, nors įvairiausių tautybių žmonės jų mieste jau seniai nebestebina.
„Paskutinį kartą mačiau juos „Visagino Country“ kaip svečius“, - prisipažįsta mokytoja ir sako nežinanti, ar japonai atvažiuoja į atominę elektrinę.
Gyvena viltimi
„Optimizmas mumyse nedingęs, mes tikimės, kad elektrinė bus, - sako E. Gudaitytė.- O jeigu nebus – ką padarysi“.
Pasak pašnekovės, nors be atominės elektrinės Visaginą įsivaizduoti sunku, ji tiki, kad ir be elektrinės jis atrodys, kaip ir atrodė – gražus, jaukus, nuostabus miestas. „Čia gamta labai graži. Žmonės labai darbštūs ir intelektualūs“, - sako ji.
E. Gudaitytė negaili gražių žodžių savo miestui: „Visagino mentaliteto negaliu palyginti nei su vienu Lietuvos miestu, netgi su Vilniumi. Nėra provincialumo. Tai miestas oazė miške, labai gražioje gamtoje. Unikalus miestas visomis prasmėmis“.
Daugumos E. Gudaitytės mokinių tėvai – ji dėsto lietuvių kalbą rusų mokykloje – anksčiau dirbo pačioje elektrinėje. Dabar, pasak jos, nemažai mokinių kartu su tėvais emigravo.
„Tie, kurie dirba atominėje elektrinėje, jaučiasi kaip ant parako statinės. Nežino, iki kada jie dirbs“, - pasakoja visaginietė.
Be elektrinės, Visagine yra ir ligoninių, ir mokyklų – pagrindinis darbo šaltinis šiame mieste, pasak mokytojos, yra biudžetinės įstaigos, tačiau yra ir privačių – pavyzdžiui, siuvimo fabrikas.
Atomas nebaugina
„Mes neįsivaizduojame savo gyvenimo be elektrinės, nes šitiek metų gyvenome su ja“, - sako E. Gudaitytė.
Visaginiečiai visada didžiuodavosi turėdami tokį strategiškai svarbų Lietuvai objektą, ypač, kai jai vadovavo V. Ševaldinas.
„Mums elektrinė nebuvo nei gigantas, nei siaubūnas“, - tvirtina visaginietė. Elektrinė, stovinti 6 km už Visagino miesto, niekada jų negąsdino ir neatrodė atominis baubas.
„Norime tikėti gražia savo miesto ateitimi, - sako ji. - Nesvarbu – su japonais ar be japonų. Svarbu, kad tai būtų protingas sprendimas, naudingas ne tik mums, bet ir visiems“.
