- Ar nuo savo gyvenimo aukštumos žvelgdamas galėtumėte ramiai tarti: „Taip, esu laimingas žmogus“?
- Nesu aukštumoj, veikiau pabaigoj. Dariau, ką galėjau, kai kas išėjo gerai.
Turiu daug artimųjų, gal keliasdešimt, tai tikrai laimė. Ir dar turiu tėvynę, iš kurios nei kas ištrėmė, nei pats išsitrėmiau. Lietuvos dangus pats gražiausias. Savas.
- Turėjau galvoje patirties aukštumą. Nuo jos toli matyti. Pastebėjimas apie Lietuvos dangų primena Joną Aistį: „Gera čia gyvent ir mirti! / Gera vargt čia, Lietuvoj!..“ Gera dėl dangaus, bet reikia vargti. Iš kartos į kartą. Kodėl nesiseka pasiekti, kad būtų gera ir vargti reikėtų mažiau?
- Turi apsispręsti, kas tau gera. Galbūt gera mirti už balos užsidirbus prabangesnį karstą. Jame atsigulęs dar gali pamąstyti: teisingai pasirinkau. Kitas pasirenka bent pasilaidoti Lietuvoje. Kodėl? O norint pasiekti, reikia siekti.
- Tomas Venclova sako, kad „negera vargt Lietuvoj. Jau geriau mažiau vargti, bet gyventi užsienyje.“ Dalis žmonių išvažiuoja turbūt ne todėl, kad jiems čia nebūtų gera, bet kad negali išsilaikyti?
- Nesitikėjau, kad taip prisipažins, kodėl gyvena užsienyje. Ar Lietuvoj negalėtų išsilaikyti?
- Rusų didsidentas Aleksandras Solženicynas įžvelgė: „Kai viską iš žmogaus atimate, jis ir vėl tampa laisvas“.
Ar ne čia emigracijos svarbiausioji priežastis? Ko gali žmogus tikėtis iš ateities, dirbdamas už 850 litų minimalų atlyginimą (tokių - 20 proc.), o skurdo riba - 1 095 litų?
- Šitaip galvojant išeitų, kad kuo daugiau litų kišenėj, tuo mažiau laisvės nuo neįveikiamo troškimo turėti dar šimtine daugiau. Gal ir teisinga išvada.
A. Solženicynas juk matė kaip žmonės valdomi. Menki atlyginimai susiję su korumpuota ekonomika, išvagiamu biudžetu, o dar ir tie maži žmonių pinigai nesyk eina visuotinei butelizacijai.
- Dažnas šiandienių nuotaikų leitmotyvas: ne tokios Lietuvos tikėjomės.
Jūsų paties lūkesčius atspindi žodžiai Atkuriamajame Seime 1990 metų kovo 11-ąją: „Tas bendras siekis gali būti vadinamas labai paprastu žodžiu - Lietuva. Šiame žodyje, kaip aš suprantu, yra meilė, yra žmonių orumas, yra teisingumo siekis, taigi ir žmoniško gyvenimo siekis.“
Kada artimo meilės, orumo, teisingumo siekio žmonių tarpusavio santykiuose būta daugiau - 1990-aisiais, ar dabar, po 22 nepriklausomybės metų?
- Tada. Nors gal čia vertinu labiau politinį vaizdelį ir tai, ką rodo viešoji dėžė.
Apie tuos, kurie sėdėjo ir graužėsi, pagalvoju: reikia ne malonių tikėtis, o daryti. Padėk Lietuvai.
- O kaip? Taisykles, pagal kurias sprendžiam kas teisinga, o kas ne, kas garbinga, kas nelabai, nusistatėm patys, ne svetimieji primetė.
Žmonės mato, kad egzistuoja dvejopi standartai Pagal tą baudžiavos laikų priežodį: „Didžių vagių niekas nenaikina, o mažuosius karsto.“
- Taisykles nusistatėm, deja, ne patys, o mums jų prigrūdo. Nesugebame atsikratyti blogo paveldo ir gyventi teisingiau. Todėl teisingumas iškrypsta ir sistemiškai.
- Savo politinėje autobiografijoje „Lūžis prie Baltijos“ (1997 m.) rašote: „Mums Lietuvoje tiesa ir teisė buvo absoliučios vertybės“.
Taip buvo nepriklausomybės išvakarėse ir jos pradžioje, siekiant valstybės pripažinimo. Ką manote apie tai dabar?
- Mūsų, kurie taip supranta, dabar mažiau. Visur. Per visą pokrikščioniškąją civilizaciją ritasi pustiesių, pusnaudžių, pusdžiaugsmių, tad iš tiesų tuštybės volas.
Mėginkim atsilaikyti. Ūkininko gyvenimas juk netuščias. Mokytojo - kokia kūryba!
- Jūsų sukaktis sutampa su įdomia istorine lygiagrete: Lietuvai, kurioje gimėte, ir Lietuvai, kuriai kurį laiką vadovavote, - po 22 metus. Kuo jos panašios ir kuo skiriasi?
- Anoji gimė ir apsigynė tikėdama. Apie tai man pasakojo tėvas. Vėliau buvo parduota ir nužudyta.
Ši atgimė vėl tikėdama. O ar apsigins - pamatysime.
- Jūsų vardas neatsiejamas nuo Sausio 13-osios. Ar ta akimirka buvo sunkiausia politinės raiškos lauke, ar buvo sunkesnių, kurios ne taip ryškiai matomos, o gal net ir visai nepastebimos?
- Ta naktis buvo sunkiausia gyvenime. O laikysena būna svarbiausias dalykas - net kai ateina cunamis. Pasirenki veiksmus, kurie dar įmanomi.
Bet negali negalvoti apie daugybę žmonių, susiduriančių su nežmoniškumu, su abuoja smurto ir neapykantos mašina. Dabar atsirado niekšelių, kurie net ją garbina ir pateisina.
- Kaip matytumėte savo atliktų darbų barą: kurie jų buvo svarbiausi, kas pavyko, ko nepasisekė pasiekti?
- Kas pavyko, tegu vertina kiti. Kai kur prisidėjau. Nepasisekė utopija - ilgesnį laiką veikti, kad Lietuva darytųsi ir taptų visai kitokia, negu sovietinė.
- Ko dar nesu jūsų paklausęs, bet ką norėtumėte pridurti prie to, ką pasakėte?
- Tikiu, kad jaunimo lygmeny yra gausu gėrio rezervistų, kurie pasijus pašaukti Lietuvai, ateis, ir jų neužgoš intriguojantys karjeristai ir pliuškiai. Kaip matote, esu nepataisomas optimistas.
Visas pokalbis su V. Landsbergiu – ketvirtadienį dienraštyje „Lietuvos rytas“
