Jo pasaulio samprata ribojasi juo pačiu, šeima ir artimiausių bičiulių bei bendradarbių ratu. Valstybė - piliečių bendruomenė - jam nėra įdomi, netgi neapčiuopiama. Todėl jis ir nesprendžia klausimo: kaip būti savo valstybėje? Tai - piliečių problema. Ne jo. Jam terūpi jo paties ir jo artimųjų poreikių tenkinimo prognozės.
Balsuojantieji ir bent kiek mąstantieji suvokia valstybėje gyvenančių ir tarpusavyje esančių žmonių neišvengiamą tarpusavio priklausomybę. Todėl jie eina į rinkimus, kad savo apsisprendimu paveiktų bendrabūvį ir savo kaip neišvengiamai bendruomenės nario būvį.
Štai ir pirmoji skirtis, nusakanti rinkimų rezultatą. Balsuojantieji ir nebalsuojantieji skiriasi ne tik tapatinimo savęs su valstybe lygiu, bet ir suvokimo apie save ir savo gėrį apimtimi . Šie rinkimai atskleidė, kad tokių susivokiančių ir atsakingai su bendruomene veikiančių piliečių šioje valstybėje yra nežymi dauguma.
Šio Seimo rinkimų metu neatsakingieji ir nemąstantieji nusvėrė pirmuosius. Šis santykis, kaip lengvai galėjome įsitikinti, proporcingai atsispindėjo ir Seimo darbe. Dabar rinkimų rezultatai leidžia prognozuoti, kad naivių kvailysčių šiame Seime bus mažiau. Tai - jau geras rezultatas ir įrodymas, kad Lietuvos žmonės bręsta ir tampa labiau pilietiški.
Neabejoju, kad ir tie, kurie jau ima grįžti iš emigracinės tremties, siekia būti visaverčiais piliečiais ir veikti Tėvynėje savo pačių gerbūviui. Juk ir grįžimo motyvas nėra tik ilgesys, bet ir visaverčio gerbūvio siekis. Emigranto gyvenimas siaurame lietuviškame gete nėra jau toks visavertis. O anapus geto – atšiauri ar dažnai tik dirbtinai mandagi svetimybė. Juk ne vien tik duona žmogus gyvas.
Šiais metais neberinkome į Seimą pigaus masalo. Tiksliau, sporto ir pramogų rinkose mums brangūs žmonės netapo pilietinio dėmesio pritraukimo akstinu. Tai irgi yra brandos požymis. Rinkėjai klausė: o kokią naudą sportinė ar pramoginė žvaigždutė man duos institucijoje, kurie realiai lemia mano kasdienybę? Vaizdžiai kalbant, Kalnietis užsisodino ant dviratuko Romanovą ir išsivežė iš Lietuvos politinės arenos.
Nepasisekė ir „Taip“ sambūviui. Ne tik todėl, kad tai dar nėra brandus politinis judėjimas. O ir todėl, kad viešųjų ryšių strategija rėmėsi labiau teatrinėmis akcijomis, o ne dialogu su miestiečiais ir tvarių verčių šiems įrodinėjimu.
Vilnius rinkosi tvarumą, kurį skelbė konservatoriai. Skambios akcijos vilniečių neįtikina, o Vilniaus sėkmingą plėtrą ir veiklos rezultatus riboja Vilniaus skolos ir, matyt, laikas, kurį sambūvis „Taip“ ir jos lyderis išbuvo miesto valdžioje. Neabejoju šio lyderiu vadybiniu talentu. Tačiau nuoširdžiai jam linkiu santykius su rinkėjais statyti ant tvarių moralinių pamatų, ne akcijinių įspūdžių. Nesu konservatorių rinkėjas, tačiau džiaugiuosi pačiu rinkėjų pasirinkimo motyvu. Tai irgi įrodo bundančios brandos piliečių tarpe požymius.
Kitas Lietuvos brandos požymis - Liberalų ir centro sąjungos nuskendimas. Šios partijos lyderiai net patys nesuvokė, kad tapo ne tik nebeįdomūs, bet ir pavojingi piliečių visuomenei. Mušėsi anie į krutinę melo detektoriaus „teisumu“, it skydu dengėsi prezidentės „moralinėmis“ sampratomis apie „nepriekaištingą reputaciją“. Tačiau pamiršo, kad rinkėjas yra žmogus, kuris instinktyviai siekia saugumo. Juk Gailiaus ir Giržado sąžiningumu, ištikimybe bei pareiginga tarnyste Lietuvos piliečiams, juos saugant nuo banditų, taip niekas viešai ir nesuabejojo.
„Tai kodėl reikėjo pašalinti žmones, kurie sąžiningai rūpinasi mano, tavo ir visų čia gyvenančių saugumu?“, sukirba šalta mintis ir nesaugumo paralyžius persmelkia valią ir protą. Ir tuomet vapėk nevapėjęs apie „Trečią kelią“, maivykis nesimaivęs patriotiškomis miniomis ... už „bachūrų“ statytinius aš nebalsuosiu. Šiai partijai beliko pasileisti. Nutampytų, jau pigių ir nesaugių prostitučių niekam nebereikia.
O kaip su Darbo partijos sėkme? Ar tai irgi yra Lietuvos piliečių brandos požymis? Darbo partijos sėkmė yra brandžios viešųjų ryšių taktikos rezultatas. Jie puikiai išnaudojo konservatorių ir partijos lyderio chronišką negebėjimą kalbėti žmogui. Taip, tos kalbos sukuria įspūdį bendrapavardžiu kaip kažkaip teigiamai besistengiančio žmogaus, neleidžia abejoti jo padorumu. Tačiau to nepakanka.
Politikas ne tik turi dirbti gerai, bet ir komunikuoti savo rinkėjams tą gėrį, kurį pastariesiems nori sukurti. Būtent šį trūkumą brandžiai ir itin kompetentingai kompensavo Darbo partija. Lyderis viešumoje aršiai įrodinėja savo kompetencijas, o viešų ryšių kompanijoje sėkmingo posovietinio lyderio ikona veiksniai kreipėsi į kiekvieną Lietuvos žmogų konkrečiu vidutinės algos dydžio pažadu. Paprastam Lietuvos žmogui būtent trūksta dėmesio ir trūksta pinigų. Mes vis dar esame iš posovietinio neturto ir depresijos besivaduojanti visuomenė. Mums ne tik reikia kalbų apie „didžius darbus“ ir „didžius projektus“. Deja, mums vis dar reikia konkrečiai išmatuojamo rūpesčio. Darbo partijos sėkmė yra mūsų nebrandumo ir liguistumo akivaizdumas.
Ir gerai, kad liga tapo akivaizdi. Išsigydysime. Būtent tai, kantriai dirbdami bei pagal savo išgales mylėdami mums brangią Lietuvėlę, ir darome. Todėl susivokiantys ir tapdami aktyviais piliečiais neabejojame, kad Lietuvos žmonių laukia sveikata ir tvari gerovė.
