Laisvasis universitetas Vilniuje susikūrė 2008 metų rugsėjį, per patį protestų prieš aukštojo mokslo reformą įkarštį.
Tada buvo aišku, kad švietimo ministro niekas nesustabdys, todėl grupelė protestuotojų nutarė tuščiai neeikvoti jėgų ir sukūrė nedidelę, tačiau realiai veikiančią alternatyvą.
„Susibūrė labai marga kompanija, kurioje galėjai rasti ir buvusį dėstytoją, ir doktorantą, ir studentą ar šiaip panką.
Kaip turėtų atrodyti LUNI, buvo ginčijamasi tris mėnesius. Galų gale buvo priimtas drąsus, nors ir skubotas sprendimas: „Pirma daryti, paskui galvoti.” Kaip matome, jis vis dėlto pasiteisino”, – pasakojo 44 metų D. Pocevičius.
– Ar kiti Lietuvos universitetai nedaro to paties, ką ir jūs? – „Sostinė” pasiteiravo D. Pocevičiaus.
– Vienintelis dabartinių universitetų tikslas – suleisti studentams žinių dozę.
Tokie universitetai – kvalifikuotos, bet standartinės darbo jėgos tiekėjai – jokių perspektyvų, manau, neturi.
Ateityje jie turės virsti daugialypiais savišvietos ir informacijos mainų tinklais – panašiais į LUNI iniciatyvą.
– Kaip vyksta paskaitos Laisvajame universitete?
– Vengiame savo tiesas bubenančių „profesionalų”, ribojame jų kalbėjimo laiką, jį geriau skirdami diskusijoms.
Per ketverius metus LUNI surengė daugybę aštrių diskusijų, kuriose pasisakė visiškai priešingų idėjinių stovyklų atstovai. Tačiau tenka pastebėti, kad susikalbėjimo mūsų visuomenėje per tuos metus ne ką padaugėjo.
Neseniai teko vėl stebėti du aršius oponentus, atsinešusius slaptus diktofonus – jie įrašinėjo vienas kito kalbas.
– Ar sunku rasti lektorių tokiam universitetui?
– Turinčių ką pasakyti žmonių Lietuvoje tikrai netrūksta.
Ir anaiptol ne visi jie gali didžiuotis moksliniais ir pedagoginiais laipsniais.
Būtent tokie žmonės – sumanūs keistuoliai, neradę sau vietos akademinėje bendruomenėje – ir yra varomoji LUNI jėga.
Prie jų prisideda ir kai kurie akademikai, suvaržyti mokslinių programų ir projektų. Laisvasis universitetas jiems tampa laisva eksperimentų vieta, kurioje galima išbandyti pačias netikėčiausias idėjas.
LUNI lektoriui ar lektorei iš esmės jokių apribojimų nėra – juo gali tapti kiekvienas.
– LUNI aktyviai veikia Vilniuje. O kaip kituose šalies miestuose?
– Lietuvos provincija yra leisgyvė. Pamažu mirė visos vietinės iniciatyvos įsteigti LUNI ne tik mažuose miesteliuose – Joniškyje, Kuršėnuose, Plungėje, bet ir didesniuose miestuose – Alytuje, Klaipėdoje, Panevėžyje.
Šiandien LUNI aktyviai veikia tik Kaune ir Vilniuje.
– Ar užsienyje irgi yra tokių neįprastų mokymosi vietų?
– Taip, jų yra daugybė.
Laisvasis anarchistinis universitetas Toronte (JAV), Eksperimentinis Mineapolio koledžas (JAV), Laisvoji Londono mokykla (Didžioji Britanija), Liublianos darbininkų ir pankų universitetas (Slovėnija), Sankt Peterburgo gatvės universitetas (Rusija) ir daugybė kitokių.
Kaip manote, kokios yra dabartinės visuomenės ydos? Kokios temos yra ypač svarstytinos?
– Viena LUNI iniciatyvų – ekskursijos po įvairiausias sostinės vietas. Netikėta iniciatyva.
– Ekskursijos, kurias mes vadiname pasivaikščiojimais po miestą, – tai ir pažintinė, ir pramoginė LUNI savišvietos programos dalis.
Jas pradėjome rengti pernai pavasarį, kai atsibodo tūnoti uždarose patalpose.
Buvome sugalvoję paskaitas ir diskusijas perkelti į visų užmirštą Reformatų skverą, tačiau sėdėti vienoje vietoje pasirodė labai sunku – reikėjo kur nors eiti, ką nors daryti.
Pasivaikščiojimai po miestą, kurių jau buvo gera dešimtis, rengiami „pasidaryk pats” principu. Kas nors beda pirštu į žemėlapį ir ištaria gatvės arba rajono pavadinimą.
Tada mintis apie kelionę paviešinama internete, ir, žiūrėk, beveik visada atsiranda koks nors žmogus, gerai pažįstantis tą rajoną, išlandžiojęs visus jo kampelius. Jis ir tampa mūsų gidu.
Profesionalių gidų paslaugos mums neįdomios.
Kas norės klausytis mintinai iškaltų vadovėlinių pasakojimų? Kur kas įdomesnė gyva vietos gyventojų patirtis, iliustruota konkrečiais nutikimais, istorijomis ir pokštais.
Todėl su Užupiu geriausiai supažindino Užupio respublikos užsienio reikalų ministras Tomas Čepaitis-Batiuška ir ambasadorius Tibete Marius Abramavičius-Neboisia.
Su Žvėrynu – šio rajono bendruomenės atstovai žurnalistė Danutė Jokubėnienė ir kino režisierius Vytautas Damaševičius.
O po Markučius vedžiojo šio išskirtinio rajono gerbėjas geologas Nerijus Smolianskis.
– Kokių naujų žinių gauna į ekskursiją susirinkę žmonės?
– Vilnius yra labai įdomus miestas neoficialios ir nedaug kam žinomos istorijos požiūriu. Užtenka kelias valandas paieškoti informacijos internete lenkų ir rusų kalbomis, ir tuoj pat sužinai istorinių faktų, kurių kažkodėl neafišuoja mūsų istorikai.
Pavyzdžiui, ar daug vilniečių žino, kad Naujamiestyje, Muitinės gatvės pabaigoje, stovi paminklinis akmuo su lenkiškais užrašais 1830–1831 m. sukilimo didvyriui Simonui Konarskiui?
– Ar šiuo metu LUNI turi konkrečią vietą?
– Esame klajokliai. Glaudžiamės pas savo bičiulius: bare „Misterija”, Vilniaus universiteto Chemijos fakultete, Technikos muziejuje.
Kauniečiai renkasi kavinėje „Kultūra”, „Fluxus” ministerijoje, VDU rūmuose.
Be to, mielai pasitelkiame ir socialinius interneto tinklus.
– O iš ko gyvenate jūs? Juk už mokslus niekas nemoka.
– Kartais pažvelgiu į savo gyvenimą iš šono ir išsigąstu: tiek daug blaškytasi, tiek daug įvairių darbų griebtasi, kad net galva sukasi. Šiandien pagal nuotaiką prie savo pavardės prirašau pačių įvairiausių epitetų, bet vis dažniau – žodį „švietėjas”.
