„Ne, jie genijai. Jeigu turite galvoje lietuvių rašytojus vyrus“, - bandau paaiškinti.
Ir mudvi su Oddny leipstame juokais.
Pokalbis vyksta paežerėje netoli tviskančio Šaulio Saulės mieste Šiauliuose. Rudeninė saulė plieskia lyg jaunamartė.
M. Roduneris – vertėjas, kalbininkas ir visų galimų kontaktų su Europos rašytojais turėtojas – ką tik išvedė rašytojų pulkelį pasivaikščioti, kad jie nenualptų nuo nuovargio: nuo ryto iki vakaro skaito savo kūrinių ištraukas klausytojams Šiaulių dailės galerijoje, knygyne „Sielai“ pas Miltenį, Plungės bibliotekoje.
Aštuntąjį kartą vykstančių Europos literatūros dienų Šiauliuose, Klaipėdoje, Plungėje ir Vilniuje svečiai – rašytojai Dagas Solstadas iš Norvegijos, Oddny Eir Aevarsdottir ir Bragi Olafssonas iš Islandijos, Carlas Johanas Jensenas iš Farerų salų, Gundega Repšė iš Latvijos, Pavalas Kasciukevič iš Baltarusijos.
Lietuvių autoriai – Alvydas Šlepikas, Ieva Toleikytė, Gintaras Grajauskas, Aidas Marčėnas, Sigitas Parulskis.
Dar dalyvauja vertėjai: iš latvių kalbos Laura Laurušaitė, iš norvegų - Ugnius Mikučionis. Kiekvienas „šefuoja“ tą, kurį vertė. U. Mikučionis norvegą pristato itin išsamiai ir profesionaliai – ne tik akademiškai, bet ir kaip patyręs oratorius.
Taip pat dalyvauja Kotryna Pranckūnaitė ir Eglė Vitkauskaitė, labai svarbios merginos iš buvusių „Lietuviškų knygų“, dabar perkrikštytų „K-operator“, besirūpinančios, kad lietuvių autorių knygos prabiltų norvegiškai, vokiškai, daniškai, kiniškai ir t. t. (sąrašas ilgas ir geistinas).
Tuojau eisime klausytis, kaip Šiaulių knygyne „Sielai“ labai juokingą ir meistriškai parašytą novelę apie tetules iš Ašmenos, gabenančias chna į Vilnių per Baltarusijos sieną, skaitys itin įdomus ir talentingas baltarusių autorius Pavalas Kasciukevič.
Įspūdingai atsukta nugara
„Kai ištrauką vakar skaitė Sigitas Parulskis, lietuviško teksto nesupratau. Bet povyza išdavė: laiko save monumentu...“, - ramiai į mano ir islandės Oddny pokalbį įsiterpia Gundega Repšė, latvių literatūros įžymybė.
Saulė virš ežeriuko gudriai mums mirkteli.
„Ar tas, kuris nepadavė man rankos, kai atsisėdo šalia ir aš bandžiau prisistatyti, kad esu islandų prozininkė?“ - bando išsiaiškinti Oddny, nes jai, viešniai, dar sunku atrinkti, kuris lietuvių autorių pavidalas ką simbolizuoja.
Tampa aišku: rašytojai Oddny Eir Aervarsdottir iš geizerių šalies, studijavusiai filosofiją Sorbonoje ir apstulbinusiai skaitytojus autobiografiniu romanu „Opnun Kryppunnar“ apie tėvynės meilę bei trapius santykius, atsukta S. Parulskio nugara padarė didesnį įspūdį, nei talentingas jo tekstas apie žydų šaudymą iš bebaigiamo romano „Tamsa ir partneriai“.
Abu autoriai – aistringi: Oddny apie tamsiuosius prigimties gaivalus rašo nė kiek ne blogiau, negu Sigitas.
Europos literatūros dienose dalyvavusių lietuvių rašytojų tekstai į užsienio kalbas bus išversti kiek vėliau ir publikuojami online, todėl Oddny dar negali įvertinti tikrosios S. Parulskio vertės.
S.Parulskis vakar skaitė šiauliečiams ištrauką iš būsimo romano „Tamsa ir partneriai“ - apie tai, kaip metodiškai lietuviai šaudė žydus. Susirinko minia. Pasiklausyti kitų atėjo kur kas mažiau.
Statistinį vidutinio lietuvio įsitikinimą įsitikinimą, kad žydus šaudėme ne mes, o KITIkitiTIKkiti, tas romanas sujauks. S. Parulskis pelnys tarptautines suinteresuotas rinkas kaip lietuvių nuodėmių atpirkėjas. Cituota ištrauka apie fotografą prie duobės su žydų lavonais, nepajėgiantį nuspausti mygtuko, - iš tikrųjų įsimenanti.
„Iš čia dalyvaujančių lietuvių autorių - talentingiausias..“ - aiškinu islandei.
Nesimaivau – iš tikrųjų taip manau. Bet jausmas dėl tos atsuktos nugaros – nei penki, nei dešimt.
„Bet ir kitiems lietuvių rašytojams vyrams labiausiai rūpi jie patys, o ne tai, kokią literatūrą pristato svečiai iš Skandinavijos arba Baltarusijos“ - žemoku balsu, lėta latviška maniera dėliodama faktus, konstatuoja Gundega Repšė, santūri ir teisinga.
Talentingi ir talentingesni
Aprašytoji situacija - ne pirmoji autorių vyrų arogancijos apraiška. Pirmoji mus - it kokia prigimtinė lietuvių vyrų chamizmo nuodėmė – ištiko kelionės į Šiaulius pradžioje.
Keturi žmonės – garsusis norvegas Dagas Solstadas, į lietuvių kalbą išversto romano „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ autorius, Ieva Toleikytė, kurios knyga „Garstyčių namas“ laimėjo Rašytojų sąjungos pirmosios knygos konkursą 2009 metais, Laura Laurušaitė, literatūrologė bei vertėja iš latvių kalbos ir aš, „Posūkyje – neišlėk“ bei „Cukruotos žuvies“ autorė, prie Rašytojų sąjungos laukėme, kol mus pasiims autobusiukas, gabensiantis į Šiaulius.
Du islandų autoriai ir farerietis – Carlas Johanas Jensenas – turėjo būti atgabenti nuo viešbučio. Iš vakaro jie buvo grįžę iš Klaipėdos, kur skaitė savo kūrybą.
Nė vienas iš laukiančiųjų nebuvome pažįstami su literatūrinių dienų svečiais užsieniečiais ir negalėjome pasigirti, kad esame skaitę jų kūrinius. Išskyrus Dago Solstedo romaną, kuris buvo išverstas norvegų literatūros žinovo Ugniaus Mikučionio ir pasirodė 2011 metais. Jį tikrai buvo skaičiusi tik Ieva Toleikytė.
Tekstų nepažinimas sukelia natūralią nejaukumo būseną - nesmagu pagarsėti kaip provincialui, kuriam dėl kalbos barjero ar natūralaus atsitiktinumo į rankas nepakliuvo autoriaus, kuris yra tavo šalies svečias ir gyvas stovi prieš tave, knyga.
Tokia būsena – ne kompleksas, o natūralus noras, kad mes, šeimininkai, pagal išgales būtume bent jau mandagūs.
Todėl labai apsidžiaugėme, kai akiratyje pasirodė kostiumuoti Aidas Marčėnas ir Alvydas Šlepikas. Ne dėl to, kad jie tuos gatvėje styrančius autorius būtų skaitę, - tiesiog kad mūsų viename būryje būtų daugiau, o tuo pačiu ir laukimas taptų jaukesnis.
Marčėnas su Šlepiku atėję dėbtelėjo. Ir atsuko Dagui Solstadui nugarą.
Pasitraukė į šalį kelis metrus, sukišo nosis vienas prie kito – negalėjo atsišnekėti. Nugara – į literatūrinių dienų dalyvius, suvestus bendro reikalo, akys – į rašytnamio duris tarsi lauktų honoraro.
Ar turėjo cigarečių pakelį – neatmenu.
Šaltas rytas, o gatvė priešais rašytnamį – išraiškingai tuščia. Ir sumautas autobusiukas vėluoja.
„Ar šitie žmonės su mumis?“ - kukliai pasiteiravo Dagas Solstadas. Būtų su mumis, jei bent paspaustų ranką. Na, tegu jau ne mums – bent svečiams iš toliau.
„Jie – su LI-TE-RA-TŪ-RA“, - paaiškinome.
70-metis Dagas Solstadas iš Norvegijos, kurio knygos išverstos į 30 kalbų, genijų yra matęs daug, todėl – suprato.
Lengvos ir sunkesnės isterijos
Tačiau A. Šlepikui šito buvo negana: jis visą dieną ir toliau jautėsi svarbesnis už Dagą ir kitus. Alvydas ištrauką iš tikrai įdomaus romano „Mano vardas – Marytė“ Šiaulių dailės galerijoje skaitė anksčiau, nei norvegas. Bet patyrė traumą: niekaip negalėjo atleisti vienai klausytojai šiaulietei, pasiteiravusiai, kodėl A. Šlepiko romanas skirtas paaugliams.
Gal kažkas kažko nesuprato, gal Alvydas blogai nugirdo, ar klausimo autorė susipainiojo, bet per patį D. Solstado romano „Vienuoliktas romanas, aštuoniolikta knyga“ pristatymą, kai klausytojai smalsiai klausinėjo autoriaus apie su Vilniumi susijusius epizodus norvego romane, A.Šlepikas stryktelėjo iš vietos salėje ir ėmė rėkti, kad klausinėti dera apie LITERATŪRĄ, o ne buitines detales, susijusias su rašymu.
Lietuvių autorius tebebuvo akivaizdžiai susinervinęs, nors nuo jo pasirodymo jau buvo praėjęs nemažas laiko tarpas. Susinervinimas – ryški tiro menininko būsena, bet visgi atrodė, kad ji kiek nepamatuota.
A. Šlepikas tėškė Ugniui Mikučioniui, kad jis ne taip pristatinėjąs norvegą (iš kur žino, kaip reikia?). Ir demonstratyviai išlėkė iš Šiaulių galerijos.
Gal išlėkęs parašė ką gera ir įdės į būsimą romaną – išeis į naudą LITERATŪRAI. Isterijos bei kaprizai yra sunkiai apčiuopiamas dalykas: kai kurie liudininkai širdyje taria “fe“ ir daugiau.. nebeperka.
Šitoje vietoje reikėtų nupaišyti facebookinę „smile“ šypsenėlę.
Bet, va, ta knyga A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė“ - tikrai vaizdinga, o skaitytas epizodas apie tai, kaip išbadėję vokiečių vaikai, praminti „vilko vaikais“, per Nemuną keliasi į Lietuvą ieškoti bent bulvės lupenos, o jų išsekusias mamas prievartauja nuo savo reikšmingumo atbukę rusai – klausytojus veikė stipriai.
Nepažinti autorių geriau, nei juos pažinoti, bet tą A. Šlepiko romaną perskaitysiu ir kitiems rekomenduoju. Tik į literatūrinius skaitymus su juo nevažiuokite.
Scenarijus apie pardavėją Valdonę
A. Marčėnas per skaitymus nesimaivė, nors ir deklamavo prozą poezijos intonacijomis: man iš tikrųjų patiko. Imsiu ir pacituosiu VIII almanache „Po šiaurės dangum“ išspausdintą ištrauką iš A. Marčėno esė rinkinio „Sakiniai“.
Tekstas vadinasi „Scenarijai“: „Prieš keletą metų Alvydas Šlepikas kūrė Rolando Skaisgirio piršlybų gražiajai pardavėjai Valdonei scenarijų – lėktuve, debesyse, vos ne kosmose etc., etc. Ir še tau, kad nori!..
„Ar Alvydas rašo scenarijų ir Rolando Skaisgirio skyryboms?“ - klausia Viliūtė“.
Paaiškinu: Viliūtė - psichologė ir A. Marčėno gyvenimo draugė. Jos pastabos dažniausiai būna ūkiškai taiklios ir pakelia ūpą. Salė džiaugsmingai klegėjo. Atleido A. Šlepikui už išsišokimą, o A. Marčėnui plojo.
Įsivyravo taika ir ramybė, kuri retai pasitaiko raštininkų širdyse.
Užsieniečiai skaito gimtąja kalba
Kiekvienąsyk, kai M. Roduneris per literatūrinius skaitymus atgabena į Lietuvą vis kitos šalies rašytojus, šie sava kalba skaito trumpą savo kūrybos ištrauką. Svetimos kalbos skambesys įtraukia į paslaptingą vyksmą. Ar literatūros kūrinys vertingas, įmanoma spręsti tik iš išverstos ištraukos.
Todėl nesunku apsišauti, bet užtat sukyla entuziazmas paieškoti sudominusio autoriaus kuria nors kita kalba, jeigu knyga išversta. Arba perskaityti originalą, - jeigu sugebi.
Šiais metais svečiuose – skandinavai ir baltarusis. Latviai dalyvauja kasmet.
Moterys supranta moteris
O. Eir Aevarsdottir iš Islandijos man buvo bene įdomiausia autorė, gebanti itin tiksliai įvardyti instinktus ir troškimus. Jos romanas – apie galimą, bet neįvykusią kraujomaišą (vienu metu myli brolį ir vyrą, su kuriuo santykiai irsta), sielojasi dėl parceliuojamos Islandijos žemės.
Sielojasi dėl begalės dalykų ir yra jautri bei pagavi, kokios tik gali būti prasižiojusia burna miegančios moterys, kai staiga pašoka ir iš patalo ir dumia užrašyti esmės.
Štai trumputė ištrauka apie širdgėlą, suvokus, kad santykiai su vyru – jau nebeatitaisomi: „Apsvarsčiau ir savo paskutinio šanso klausimą. Galbūt visai protinga būtų susiorganizuoti kokias nors gundymo valandėles: išsinuomoti tų žydrų šiek tiek nepadorių paveiksliūkščių pakalnės parduotuvėlėje ir pašokus iki tekstilės prekių išsirinkti kokius nors keliaraiščius.
Kitaip sakant, gelbėjantis pasitelkti ta nekokia šlove alsuojančią erotiką. Blogiausia, kad niekados negalėsiu šitos vizijos įkūnyti, - tikrai pradėčiau iš viso to juoktis. (...) Prisimenu, skaudžiai nusivyliau pornografija, ta vakarietiško pasaulio išmone. Nejaugi viskas, kas mums dar liko, tai nuodėmė?“
Sagos imitacija apie nuodėmes, velniškas
Itin įdomus man pasirodė ir savaip išgąsdino autorius iš Farerų salų Carlas Johanas Jensenas: tos tolimos vietos kalba parašė maždaug 800 puslapių romaną „O, velnysčių istorijos“ vos 45 tūkstančiams salų gyventojų. Tiesa, dar koks dvidešimt tūkstančių dirba ir gyvena užsienyje. Tiražas – 1200. Išpirktas visas.
Labai juokinga erotinė scena iš romano pralinksmino Plungės publiką, bet iš tiesų didžiąją romano dalį sudaro istorinės dokumentikos maniera užfiksuotos salų gyventojų biografijos, parašytos it senovinės sagos.
Vėliau publika Šiauliuose net pasiteiravo, ar romano įvykiai bei pavardės tikri ir ar skaitytojai Fareruose suprato, jog autorius sąmoningai imituoja. Romane kovoja Vampyras(vietinio gyventojo pravardė) su Velniu, bet nežinia, kuris iš judviejų yra tyresnis.
Beje, fareriečių kalba skamba itin mistiškai. Autorius iš Farerų nuolat vaikščiojo rimtas, mįslingas, santūrus ir orus, o paklaustas, kaip Fareruose pavyksta išgyventi iš rašymo, atsakė kaip tikras lietuvis: „Žmona australė išlaiko“.
Bet šitai gali būti tik nekaltas velniškas pokštas.
Latviai kviečiami kasmet
Latvę Gundegą Repšę skaitau visada, kai tik galiu nutverti išverstą tekstą. Laura Laurušaitė jos novelę „Kaip svarbu būti Ernestu“ išvertė itin profesionaliai ir pagavo niuansus, labai svarbius Gundegos frazėse, kurios visada būna su nevienareikšmiu prasmės pamušalu.
Beje, Gundega neseniai iškrėtė pokštą – surankiojo ne itin sočiai pavalgiusių latvių rašytojų receptus ir išleido kulinarinę knygą.
„Čia toks manifestas prieš per lengvą rašytojų dietą“, - šyptelėjo paklausta, ar jai nuoširdžiai rūpi kulinarija.
Žaisk, juokis, rizikuok
Smagu turėtų būti lietuviams perskaityti kito islando – Bragi Olafssono neilgą romaną „Kamerinė muzika“. Ir net realu: jis jau išverstas į vokiečių kalbą.
Komiškas veiksmas vyksta Lietuvoje: herojus, rašantis romaną, kuriam Lietuvoje pavagia paltą, metasi jo ieškoti, nes šalta. Tarpuvartėje susideda su baltaruse – gal prostitute, gal mūza, nes abu – pasivaišinę. Paskui herojus smogia jai už neestetišką jo klyno graibymą ir česnakų kvapą iš burnos. Ir taip TOLIAU.
Sakinys smagus ir ironiškas, nuotykiai juokingi, tekstas temperamentingas, kaip ir autorius.
Ko dar nepaminėjau? Ištrauką iš romano „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misteri Kaindlį“ (Thanks a lot ir Kindly) paskutinę literatūrinių skaitymų dieną Šiauliuose skaitė rašytojas iš Klaipėdos Gintaras Grajauskas.
Publika juokėsi, tai, matyt, tekstas buvo neblogas. Be to, netrukus bus galima nusipirkti ir patiems įvertinti, nes romanas netrukus pasirodys.
Klausydama nebuvau labai atidi, nes jaudinausi – dingo akiniai ir mano pačios romanas „Cukruota žuvis“ su pažymėtomis ištraukomis, kurias turėjau skaityti tuoj po G. Grajausko.
Tokie dalykai vadinasi likimo atpildas ir nutinka angažuotoms autorėms.
P.S. Už pažodinį citatų tikslumą neatsakau – tik už esmę: nesinešiojau Šiauliuose diktofono ir jaučiausi šiek tiek rašytoja, o ne žurnalistė. Prašom į teismus nepaduoti, o kerštingų novelių heroje būti sutinku.
Sena, nesišukavusia, neobjektyvia ir kiek nervinga.
Viską sudėjus, buvo labai smagu. Imu pamilti Šiaulius vien už tai, kad juose gyvena Markus Roduneris ir sutempia tenai pusę Europos raštininkų. Ir dar už tai, kad kasmetiniams skaitymams sugeba rasti rėmėjų. Reikės kada nors parašyti apie jų sąmoningumą.
