Lotynų Amerikos kultūros dienos Vilniuje prasidėjo minint Čilės nacionalinę heroję - dainų kūrėją ir atlikėją V. Parra.
2011 metais sukurtas Čilės režisieriaus Adreso Woodo ( „Kino pavasario“ žiūrovams pažįstamas iš festivalyje rodyto filmo „Mačiuka“) pasakojimas nėra linksmas, nes šios šalies nacionaline heroje tapusi dainininkė nusišovė likus pusmečiui iki 50-ojo gimtadienio.
Nė vienas V. Parra mylimas vyras nepripažino jos kaip kūrėjos, nerėmė jos kūrybos. Savamokslė gitaristė buvo drąsi, ji griebėsi ne tik muzikos, bet ir tapybos, keramikos, tradicinio Čilės moterų siuvinėjimo meno.
Nors Lotynų Amerikos kultūra lietuviams vis dar atrodo egzotiška ir tolima, yra daug bendrų bruožų, skatinančių domėtis jos kūrėjais.
Pavyzdžiui, Čilė kaip ir Lietuva vadina save Marijos žeme, o Kolumbijoje pamaldumas yra sumišęs su archaišku tikėjimu, net policininkai savo kulkas pažymi kryžiumi, kad galėtų nudėti piktąsias dvasias.
Tokioje visuomenėje moteriai sunku gyventi iš savo kūrybos, jai belieka auginti vaikus ir kurstyti šeimos židinį. Tačiau yra išimčių, jų vis daugėja.
Pavyzdžiui, šiandien kalbant apie Meksikos dailę neįmanoma nepaminėti originalios menininkės Fridos Kahlo darbų.
„Taip nutiko neseniai, kai dėl feminizmo įtakos Vakaruose pradėta domėtis moterų indėliu į kultūrą, mokslą, visuomenės gyvenimą.
Mums gera žinia yra tai, kad tikrai turime ką atrasti“, - kalbėjo humanitarinių mokslų daktarė, feministė Solveiga Daugirdaitė.
Grožis nėra moters privalumas
- Ar tragiškumas yra talentingų moterų žymė? Kuo gali būti įdomus mūsų šalies žiūrovams filmas apie Čilės dainininkę V.Parra? - pasiteiravau Solveigos Daugirdaitės.
- Visų pirma pažintine prasme - tikiuosi, kad žiūrovai, jei iki šiol nebuvo girdėję tokios pavardės, grįžę iš kino teatro panaršys internete, pasiklausys jos dainų.
V. Parra yra legendinė asmenybė - etnomuzikologė, folkloro rinkėja ir atlikėja, pati kūrusi muziką, daug prisidėjusi, kad liaudies dainos neišnyktų Čilėje.
Tai, kad šiandien neprofesionalūs muzikai atpažįsta Lotynų Amerikos liaudiškas dainas, yra taip pat jos nuopelnas.
Šis filmas pasirodė įdomus ne holivudiniu formatu, net ne pagrindinio vaidmens atlikėjos parinkimu (aktorė Francisca Gavilan). Manau, biografinėje muzikinėje dramoje vaidinanti aktorė F. Gavilan nėra gražesnė už Violetą.
Esame įpratę, kad Holivudo filmuose įžymybes dažnai vaidina išoriškai nors kiek panašūs, bet fiziškai patrauklesni už istorinius personažus aktoriai.
Taip kuriamas stereotipas, kad įžymus ir talentingas žmogus, ypač moteris, turi būti gražus. O juk esam visokie.
Skurdas nebuvo vienintelis talentingos dainininkės palydovas. Klajonėse po šalį užsikrėtus raupais, šios ligos pėdsakai išvagojo jos veidą. Tačiau ši bėda nepalaužė jos noro groti.
Reikia dvigubai daugiau talento
- Kodėl kurti biografinius filmus apie žymias moteris nėra dėkingas darbas?
- Garsios moterys yra mažiau garsios nei vyrai, tiksliau, garsių moterų žinome gerokai mažiau negu garsių vyrų.
Jei gatvėje praeivių paklaustume bent trijų garsių kompozitorių, dailininkų ar dramaturgų pavardžių, retas išvardytų bent vieną moterį.
Žinau, ką sakau. Ką tik Vilniuje iš dailininkų dirbtuvės pati pirkau paveikslus. Abu dailininkai - vyras ir žmona. Tačiau žmonos paveikslai - perpus pigesni.
- Kodėl moterys kultūros scenoje pasirodo tada, kai niekas jų nelaukia, greičiau - iš pareigos ir būtinybės, ar susidarius ypatingoms aplinkybėms?
- Poetė Janina Degutytė yra atsakiusi taip: jeigu moteris pasiekia tiek, kiek vyras, vadinasi, ji turėjo dvigubai daugiau talento, valios ir dvasinės energijos.
Kitaip tariant, iki šiol tik stipriausios moterys, įkvėptos talento, drįsdavo peržengti visuomenės nustatytas savo lyčiai deramo elgesio ribas.
Net menu nesidomintys žmonės žino tokius stereotipus: menininkės - blogos šeimininkės ir motinos, nerimtos partnerės.
Įsivaizduokite, kokio pasitikėjimo savo talentu reikėjo, kad formalaus meninio išsilavinimo neturėjusi V.Parra išdrįstų pasiūlyti savo kūrinius eksponuoti Luvre!
Ribų peržengimo kaina neretai būdavo dramatiška. Net jeigu paimsime tokį žinomą pavyzdį kaip poetė Salomėja Nėris. Ji nei išprotėjo, nei nusižudė, bet pridarė daug nereikalingų žingsnių, tokių kaip „Poemos apie Staliną“ sukūrimas.
Neabejoju, kad ji tai padarė ne tik iš naivumo, bet stengdamasi užsitikrinti vietą literatūros elite.
Vyrų mūzoms ir meilužėms - daugiau garbės
- Ką atskleidžia garsių moterų meilės istorijos?
- Atskleidžia tai, kad jų, tų istorijų, būta, ir būta ne viena. Tai jau gerai, nes tradiciškai knygos rašomos tik apie vyrų mūzas ir meilužes.
Akivaizdu, kad moterims čia pasisekė mažiau: idealiu atveju genialių vyrų mylimosios tapdavo kantriomis žmonomis, pagalbininkėmis ir sekretorėmis.
Tokių vyrų, genialių moterų įkvėpėjų, yra nepalyginti mažiau (iš dalies toks buvo anglų rašytojos, vienos svarbiausių XX amžiaus modernistinės literatūros atstovių Virginios Woolf vyras Leonardas).
Nors lietuviai vyrai dažnai laikomi netašytais, tai nėra absoliuti tiesa. Yra žinoma, pavyzdžiui, kad rašytojos Dalios Urnevičiūtės vyras didžiavosi žmonos kūryba.
Kultūroje - nearti dirvonai
- Minėjote, kad tik dėl feminizmo įtakos Vakaruose pradėta domėtis moterų indėliu į kultūrą, mokslą, visuomenės gyvenimą. Kuo mums, lietuviams, tai gali būti naudinga?
- Mums gera žinia yra ta, kad tikrai turime dar ką atrasti.
Pavyzdžiui, Sofija Kymantaitė buvo ne tik Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mūza ir žmona. Jauna likusi našle, ji buvo dar politikė, diplomatė, Lietuvos delegacijos Tautų Sąjungoje narė, kovojusi prieš prostituciją.
Kaip tai nedera prie dailininko M.K Čiurlionio žvaigždynų, tiesa? Bet mūsų kultūros istorija pilna įdomybių ir paradoksų.
Dainos tapo ginklu prieš diktatūrą
1917-siais gimusi 8 vaikų šeimoje V. Parra vaikystėje daug vargo. Savamokslė muzikantė polinkį kūrybai paveldėjo iš savo tėvo, kuris mirdamas jai paliko gitarą.
Nacionaline heroje ji tapo 1954-siais, kai Čilėje jai buvo įteikta metų folkloristės premija.
Šis pripažinimas atvėrė kelią į Europą. V. Parra atvyksta koncertuoti į Varšuvą, kur vyksta Pasaulio jaunimo suvažiavimas, žinoma, bet atstovų iš kapitalistinių šalių.
„Ar tu simpatizuoti komunistams?“ - kamantinėjama prieš šią kelionę moteris žinojo, ką sakyti: „Ne, mane su jais sieja tik tai, kad ir mano, ir jų kraujas yra raudonas“.
Po sėkmingo pasirodymo Varšuvoje V. Parra negrįžta į Čilę, kur yra likusi jos šeima, Europoje ji praleidžia ne vienerius metus, įsiveržia į Paryžiaus kultūros grietinėlę. Jos gastrolių maršrutai driekiasi per Vokietiją, Italiją, Šveicariją, buvusią Sovietų Sąjungą.
Moteris ignoruoja motinystę, tampa finansiškai nepriklausoma, neria į naujus meilės nuotykius, iš kurių gimsta nepamirštamos jausmingos dainos.
Šio pripažinimo kaina - iširusi šeima, nutrūkę ryšiai su vaikais. Dar viena skaudi žinia Violetą pasiekia viešint Europoje - jos jauniausios dukters mirtis.
Neturėdama lėšų V. Parra nutaria tapyti paveikslus, siuvinėti linines drobes, iš molio kurti skulptūras.
Luvre, kur atsineša į ritinį susuktų savo drobių, V. Parra niekas nelaukia. Ji droviai nutyli apie savo tapytojos ir skulptorės patirtį, o paklausta, kas išmokė siuvinėti, prisipažįsta, kad matė taip darant Čilės moteris.
Naivumas jai nepakišo kojos, 1964-siais jos paroda Luvre iš tikrųjų buvo atidaryta, ji tapo pirmąja Čilės moterimi, kurios darbai buvo eksponuoti šio prestižinio muziejaus taikomųjų menų skyriuje.
1965-siais Čilėje, netoli Santjago, V. Parra įkūrė meno centrą - kavinę, kur kviečia groti savo draugus ir pažįstamus.
1967-ųjų vasario 5-ąją, likus pusmečiui iki 50-ojo gimtadienio talentinga muzikantė, dainų kūrėja ir atlikėja, skulptorė, poetė paleido sau kulką į galvą, nes jos kavinė ištuštėjo ir niekas neateidavo klausytis dainų.
Taip žlugo dar viena viltis moteriai pelnytis duoną iš savo kūrybos, taip pat viltis susigrąžinti vienintelę savo gyvenime meilę - gerokai jaunesnį prancūzų muziką Gilbertą Favre.
V. Parra sukūrė naują muzikinį stilių. Kovojant su karine diktatūra ginklu tapo jos dainos, kuriose liaudišką intonavimą persmelkia religinės giesmės.
