Paskutinį 2012-ųjų spalio sekmadienį lietuviai baigs rinkti Seimą, išjungs analoginę televiziją ir persuks laikrodžio rodykles valanda atgal. Pastarasis veiksmas, nors ir erzinantis daugelį tautiečių, ko gero, turės mažiausiai įtakos mūsų gyvenimui.
Atgal – tai ne į priekį. Vieną valandą lyg ir gauni dovanų, bet tai - smulkmena. Ypač kai palygini su didelėmis kito aparato rodyklėmis, kurios mūsų valstybėje kruopščiai sukamos atgalios.
Politinių jėgų bei jų kovos instrumentų išsidėstymas antrojo rinkimų turo išvakarėse verčia manyti, kad netrukus šalis bus valdoma dar blogiau, nors kai kam iki šiol atrodė, kad dabartinės kadencijos valdžios šioje srityje pralenkti nebeįmanoma.
Taip, politikai meluoja, perka balsus, vieni kitus dergia, o dalis jų yra akivaizdžiai neturi esminių savybių, kad galėtų atstovauti tautai parlamente. Tačiau rinkėjai už juos mielai balsuos, o anie mus godžiai valdys. Nieko naujo – o juk prieš tejus metus išrinko ir daug svarbesnį asmenį, dabar diriguojantį teisėsaugos struktūroms ir verčiantį aimanuoti politinį elitą.
Jeigu viskas klostosi būtent taip, kaip pasakoja Seimo pirmininkės balsu godojanti moteris, valstybinio vėžio metastazės yra paplitusios daug plačiau, nei iki šiol rodė įvairūs pavieniai atvejai, kai durimis trinktelėdavo kokia prokurorė ar riebiau pasakydavo iš sosto išspirtas parlamento vadovas.
Didžioji Laikrodininkė, berods, jau baigia išderinti visą valstybės krumpliaračių, spyruoklių ir sraigtų mechanizmą, nors oficialiai jos užnugaris – tik reitingai ir pavytęs patarėjų korpusas. Mistinės baimė užvaldyti politikos vilkai pavirto užhipnotizuotomis beždžionėmis. Smauglio žvilgsnis verčia pakelti letenėles užsidengus akis, ausis ir burnas. Ar dabartinė mūsų valdžios vyrų ir moterų poza neprimena klasikinės pozos „Nieko nematau, nieko negirdžiu, nieko nesakau“?
Blogiausia yra tai, šios bukos pozos ir visas hipnotizavimo procesas baugina tik paralyžiuotas viršūnėles. Tuo tarpu patriarchališkai rudeninės valstybės paprastiems gyventojams tai beveik nerūpi. Jiems daug svarbiau yra ne tai, kas ir kaip juos valdo, bet ką rodo televizorius.
Laukti liko nebeilgai – skaitmeninis spindulys tuoj nušvis, o gyvenimas Lietuvoje atrodys raiškesnis – bent jau TV ekrane. Deja, vaizdas realiame gyvenime liks iškraipytas telefonų pasiklausymo įrangos trikdžių ir propagandinio sniego.
Ką visa tai artimiausiais laikais žada šiai valstybei ir jos gyventojams? Įvykių raida turėtų būti tiesiogiai proporcinga pagrindinių veikėjų veiksmams. Spėju, kad energija ir strateginiai sprendimai bus nukreipti savo įtakai stiprinti ir varžovams tramdyti, todėl šalis iš šios sanklodos nieko nelaimės.
Nevardijant visų pralaimėjimų ūkio ir užsienio politikos srityse verta atkreipti dėmesį į skaičius, kuriuos šią savaitę paskelbė Pasaulio bankas. Globaliame verslo sąlygų reitinge mūsų šalis smuko beveik visose kategorijose, ambicingi Vyriausybės planai žlugo, šalis – dešimčia pozicijų žemiau nei tikėtasi. Ar tai kam nors rūpi? Turbūt tik tų planų autoriams ir verslą Lietuvoje vis dar puoselėjantiems žmonėms, kurių čia – vis mažiau.
Patinka mums tai ar ne, šio fakto nuo savęs nepaslėpsime – tai, kas vyksta Lietuvoje, seniai užkoduota jos socialinėje struktūroje. Juk mūsų visuomenė didžiąja dalimi tebėra iš kaimų į didesnius urbanistinius vienetus susirinkusių žmonių būrys. Dar po Antrojo pasaulinio karo kone du trečdaliai Lietuvos žmonių gyveno kaimuose ir vienkiemiuose. Miestas su savo atvirumu naujovėms, verslumu ir apskritai gyvybingu veržlumu šiai visuomenei - vis dar tolimesnis nei numylėtas ir įprastas kaimas.
Maža to, lietuviškos miesto kultūros užuomazgos buvo nušluotos sovietų okupantų - tremiant, įkalinant ir žudant lyderius, mąstytojus, inteligentus, tačiau paliekant vykdytojus, prisitaikyti, bet ne kurti ar telkti sugebančius lietuvius. Todėl tai, ką turime šiandien - tiesioginė ano meto ir dar senesnių laikų pasekmė.
Per šimtmečius suslėgtos kaimo žmogaus tradicijos ir vertybės, jo mąstymas ir bendravimo įgūdžiai negali išgaruoti, pasikeisti su viena, dviem kartomis. Kai kas sako – to ir nereikia, būkime paskutiniai su savo tikrosiomis vertybėmis! Gal ir teisingai, savastį saugoti gyvybiškai svarbu. Blogai, kai siauri, už savo kaimo ribų pažvelgti trukdantys mąstymo stereotipai perkeliami į aukštesnį lygmenį.
Šiukšlės miškuose, niekaip neprasidedanti daugiabučių renovacija, korupcija, abejingumas silpnesniam, susižavėjimas išsigalvotomis vietinės reikšmės įžymybėmis – tai ryškūs provincijos atributai, viensėdžio gyventojo mentalitetas. Toks laikmečio ženklas, giliai įdegintas sodiečio pasąmonėje ir su džiaugsmu perduodamas nešti savo vaikams. Visa viltis, kad bent dalis jų netaps to ženklo nešėjais.
Tik tuomet mąstymo vergus mūsų šalyje pakeis mąstantys laisvi žmonės, baigsis žiemos laikas o Lietuvos laikrodžio rodyklės suksis tik į priekį.
