„Niekas neįstengė pateikti įtikinamų argumentų, kodėl mano anūkus iš jaukių vaikų namų Antazavėje staiga reikėjo perkelti į kiaulidę primenančią globėjų sodybą.
Ten buvo apšnerkšta nė kiek ne mažiau kaip pas mano prasigėrusius vaikus, iš kurių valstybė atėmė tėvystės teises. Iš globėjų parsigabenome atgal utėlėtus mažylius”, – piktinosi Utenos gyventojas Gintautas Dijokas.
54 metų vyras, dirbantis tolimųjų reisų vairuotoju, netikėtai sužinojo, kad penki jo anūkai nuo dvejų iki dešimties metų atsidūrė rusakalbėje Valerijos šeimynoje Bertališkės kaime netoli Turmanto.
Tiktai du vyresnieji berniukai – dešimtmetis ir devynmetis – mokėjo kelis žodžius rusiškai, o jaunesni vaikai visai nesuprato, ką jiems sako naujieji globėjai Valerija ir Andrejus Valutos.
Pas globėjus Bertališkės kaime apsilankęs senelis išvydo baisią netvarką ir utėlėtus vaikus.
Įsikibę į skvernus anūkai prašėsi parvežami atgal į Antazavės vaikų globos namus.
Nenori gyventi tėvų namuose
G. Dijokas šių metų pradžioje labai džiaugėsi, kad anūkai buvo apgyvendinti Antazavės vaikų namuose ir kad jiems ši vieta atrodo rojus.
„Kai jų klausdavau, ar norėtų grįžti namo į Purvynės kaimą, jie purtydavo galvą. Sakė, kad tėvus pamatyti norėtų, bet nuolat pas juos gyventi – ne”, – pasakojo G. Dijokas.
Vyras tvirtina, kad Antazavėje anūkams patiko viskas – miela auklėtoja, jaukūs kambariai, maistas, kompiuteris, gražus parkas ir ežeras.
„Namie anūkai nuolat būdavo neprižiūrėti, nes sūnus su marčia tik geria ir gimdo vaikus. Visos mano pastangos atvesti juos į protą nuėjo veltui.
Net į Antazavę prasigėrusius tėvus reikia man pačiam atvežti, kad aplankytų vaikus, nes patys aštuonių kilometrų neįveikia”, – nuoskaudos neslėpė G. Dijokas.
Šis vyriškis vežioja krovinius į Rusiją iš Lenkijos ir Vokietijos. Kelionėse jis užtrunka maždaug dvi savaites ir po neilgos pertraukos išvažiuoja į kitą reisą.
„Žinia, kad vaikai iš patikimos vietos išgabenti pas žmones, kurių aš akyse nemačiau, mane pribloškė. Anūkus išvežė kaip tik prieš mano komandiruotę į užsienį man net nepranešę”, – pasakojo uteniškis.
Gąsdino, kad įvaikins užsienyje
G. Dijokas neslėpė, kad Zarasų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Irena Gaigalienė jam buvo siūliusi anūkų globą.
„Mano žmona mirusi. Neturėčiau kur vaikų palikti, kai išvažiuoju į komandiruotes. Tada specialistė atkirto, kad tokiu atveju be mano sutikimo gali atiduoti įvaikinti mano anūkus užsieniečiams”, – aiškino vyras.
Nors ir netapo oficialiu globėju, G. Dijokas įsitikinęs, kad valdiškos įstaigos turi jį informuoti, kaip sprendžiamas vaikų likimas, nes jis yra artimiausias vaikų giminaitis.
Kad G. Dijokas nuolat lanko vaikus, patvirtino ir Antazavės vaikų namų direktoriaus pavaduotoja Marytė Šileikienė.
„Nei apie vaikų svečiavimąsi man nepažįstamoje šeimynoje, nei apie tai, kad planuojama pakeisti vaikų globos formą ir nuolat apgyvendinti juos pas svetimus žmones, Zarasų vaiko teisių apsaugos skyrius man nepranešė”, – piktinosi vyras.
Netvarka apstulbino
Informacija apie kitur perkeltus anūkus pasiekė senelį likus trims dienoms iki ilgalaikės G.Dijoko komandiruotės į užsienį.
Viską metęs uteniškis ėmė ieškoti Bertališkės kaimo, kuriame atsidūrė penki jo anūkai.
Pirmiausia jis apstulbo, jog judrūs vaikai apgyvendinti neaptvertoje sodyboje, esančioje visai šalia kelio. Jo akivaizdoje pro sodybą didžiuliu greičiu barškančiu automobiliu prašvilpė jaunas vaikinas.
G. Dijokas globėjų kieme išvydo spygliuotos vielos ritinių, išdraikytų stiklo vatos paketų, statybinių medžiagų nuolaužų, išmėtytų ūkio reikmenų.
Netoli gyvenamojo namo žiojėjo neaptverta ir neuždengta automobilių apžiūros duobė.
Nieko nelaukdamas uteniškis ėmė fotografuoti statybų aikštele virtusį kiemą, apleistą vaikų žaidimų aikštelę ir piktžolių prižėlusią sodybos teritoriją.
„Vien nuo to vaizdo man tapo baisu.
Anūkų gyvenimo sąlygos, palyginti su Antazavės vaikų namais, kuriuose jie iki šiol gyveno, buvo akivaizdžiai pablogintos”, – tvirtino G. Dijokas.
Vyras sakė, jog anūkai skundėsi, kad gauna tik sriubos ir blynų, o vaikų namuose maistas buvęs įvairus.
Vaikus rado utėlėtus
Pirmą kartą G. Dijokas į Turmanto seniūnijos Valerijos šeimyną nuvyko liepos 8 dieną.
Globėjai neleido apžiūrėti gyvenamųjų kambarių, o anūkų pačiam teko ieškoti penki kilometrai nuo namų.
„Radau juos paplūdimyje. Vaikus prižiūrintys asmenys gėrė alų. Lauke buvo 35 laipsniai karščio. Anūkai neturėjo kepurių nuo saulės, vandens atsigerti.
Jie pasakojo, kad 10 valandą ryto pavalgė ir pusryčius, ir pietus”, – pasakojo G.Dijokas.
Vyras parvežė vaikus atgal į Valerijos šeimyną, bet valgyti jiems nebuvo pasiūlyta, nors buvo pietų metas.
Kai G. Dijokas po trijų savaičių dar sykį nuvyko aplankyti vaikų, irgi buvo pietų metas, bet valgio vaikams nebuvo paruošta.
Ant abiejų mergaičių kūnų jis pastebėjo pūlingų vočių, o anūkė buvo susižeidusi koją.
Senelis nuvežė vaikus prie ežero ir pamatė, kad anūkių galvose pilna utėlių.
„Vyresnėlės galvytė ir paausiai buvo nudraskyti. Vėliau paaiškėjo, kad visi vaikai turi utėlių.
Tuojau pat aš nuvežiau visus į Zarasų ligoninės priimamąjį ir iškviečiau Zarasų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėją I. Gaigalienę”, – pasakojo senelis.
Jį labai nustebino, kai globėjai ėmė aiškinti, kad vaikai utėlių atsivežė iš vaikų namų.
„Tiesiog netekau žado. Klausiau jos, ar visą tą laiką šeimynos motina netrinko vaikams galvos, kad per tris savaites gyvių nematė?” – piktinosi G. Dijokas.
Zarasų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus sprendimas išsiųsti G. Dijoko anūkus svečiuotis į Valerijos ir Andrejaus Valutų šeimyną, o paskui siūlyti jiems tapti vaikų globėjais buvo netikėtas ir Antazavės vaikų namų direktoriaus pavaduotojai M. Šileikienei.
Mažinti reikia protingai
G. Dijokas esąs įsitikinęs, kad kažkas aklai vykdo direktyvą, pagal kurią vaikų namai turi būti sumažinti, o vaikai išskirstyti globėjams: „Negaliu atsipeikėti, kad būtent mano anūkai tapo šio eksperimento auka.
Jie patyrė stiprų stresą kelis kartus – kai reikėjo palikti tėvų namus ir apsiprasti vaikų namuose.
Bet didžiausias šokas juos ištiko rusakalbėje netvarkingoje šeimoje, į kurią buvo išvežti kaip tik tada, kai pasijuto savi vaikų namuose.
Anūkai vasarą buvo guldomi į lovą aštuntą valandą vakaro, kad galėtų atsikelti penktą ryto ir eiti grybų bei uogų rinkti.
Jie tas uogas neša į priėmimo punktą.
Vaikai skundėsi, kad gavo mušti per rankas, kai pavargo ir nenorėjo krauti malkų.”
Vyriškis sunkiai įsivaizdavo, kaip globėjai galės padėti pradinukams paruošti pamokas, jeigu abu Valutos sunkiai supranta lietuviškai.
Po triukšmo susitvarkė
Kad globėjai nemoka valstybinės kalbos, „Lietuvos ryto” žurnalistai įsitikino nuvykę į Valerijos šeimyną.
Iš mokyklos grįžęs pradinukas šeimynos motinai Valerijai bandė paaiškinti, kad jam reikės traukti dantį, tačiau globėja jo nesuprato.
Iš kiemo jau buvo pašalintos statybų atliekos, o automobilių apžiūros duobė uždengta dangčiu. Tai nutiko tik po to, kai G. Dijokas ėmė reikšti pretenzijas Zarasų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovei I. Gaigalienei. Kaip tik tuo metu iš mokyklos grįžo trys pradinukai, bet pietų jiems nebuvo pasiūlyta. Vienas berniukas paprašė atsigerti pieno, o kiti vaikai gavo ledinukų. Šeimynos motina paaiškino, kad šeima pietauja pavakare, kai susirenka visi jos nariai.
Puodas bulvių buvo paruoštas virti, šalia gulėjo faršo. Kambariai buvo paruošti pašaliniams apžiūrėti, bet viename jų vaikų lovos dvokė šlapimu. Su vaikais abu Valutos elgėsi draugiškai.
„Nežinau, kas tam seneliui šovė į galvą, kad jis sukėlė šitokį triukšmą. Iki šiol globojome vaikus ir niekas nereiškė jokių pretenzijų. Gal jis tų utėlių specialiai stiklainyje atvežė, kad galėtų mus apkaltinti?” – piktinosi šeimos motina.
Nenori būti išvežti
Tačiau G. Dijokui pavyko įrodyti, kad aplinka Valerijos šeimynoje netinkama jo anūkams augti. Vaiko teisių apsaugos specialistai išgirdo jo argumentus.
Šiuo metu trys broliai ir dvi seserys vėl gyvena Antazavės vaikų namuose ir nenori būti perkelti kur nors kitur.
Kad jie baiminasi, jog vėl neatsidurtų kur nors kitur, atskleidė tokia detalė: vienas broliukų mano akivaizdoje paprašė, kad senelis pasilenktų.
O tada patyliukais paklausė: „Ar daugiau mūsų tikrai niekur neišveš?”
Vienintelė šeimyna rajone
„Kodėl taip nutiko? – pakartojo Zarasų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja I.Gaigalienė. – Nėra paprasta rasti šeimų, kurios norėtų nuolat globoti svetimus vaikus.
O dar sunkiau surasti šeimą, kuri sutiktų paimti iš karto penkis vaikus, kad broliukų ir sesučių nereikėtų išskirstyti.”
Specialistė tvirtino, jog Valutų šeima lankė mokymus, būtinus, kad galėtų įsteigti šeimyną. Zarasų rajone tai vienintelė šeimyna, susikūrusi tik šiemet.
„Tačiau jie globoja svetimus vaikus seniai, mes tą šeimą puikiai pažįstame ir nieko bloga apie ją negalime pasakyti.
Tvarkos gal ir trūksta, bet tai tiesiog natūrali kaimiška aplinka. Galbūt tas skandalas ir išeis į gera – Valutos aptvarkė gyvenamąją aplinką”, – aiškino I. Gaigalienė.
Vedėja tvirtino, jog iš vaikų namų mažyliai svečiuotis atvažiavo vos su trimis maišeliais vasarai netinkamų drabužių.
„Valutos pirko jiems batų ir rūbų.
Maistpinigius už svečiavimąsi jie būtų gavę tik po mėnesio”, – sakė darbuotoja.
Paklausta, kodėl apie planus keisti vaikų globos formą nebuvo informuotas senelis, I. Gaigalienė sakė neprivalanti to daryti.
„Aš jam siūliau tapti anūkų globėju, bet jis atsisakė.
Dabar jie yra galimų įvaikinti vaikų sąrašuose ir gali atsidurti bet kurioje Lietuvos šeimynoje ir net būti įvaikinti užsienyje”, – informavo I. Gaigalienė.
Vaiko teisių apsaugos specialistė pripažino, kad iš pradžių vyresnieji berniukai iš tiesų jautėsi pas Valutas blogai: „Bet tai normalu – priprasti reikia laiko visiems.
Tačiau daryti išvadą, kad augti globos namuose yra geriau nei namų aplinkoje, būtų, matyt, neteisinga. Jų sesutei pas globėjus patiko.”
Vaikus išsivežė kaip bulves
Marytė Šileikienė
Antazavės vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja
„Penki Dijokų vaikai Antazavės vaikų namuose atsidūrė šių metų sausį, kai teismas jų tėvams neterminuotai apribojo teises į vaikų priežiūrą.
Vaikų senelis G.Dijokas anūkus lankė, rūpinosi, ar jiems ko nors netrūksta. Jis atvažiuodavo maždaug kartą per mėnesį, kai grįždavo iš komandiruočių užsienyje.
Jokie kiti žmonės šių vaikų likimu nesidomėjo ir su jais nebendravo. Birželio viduryje buvome apstulbinti, kai iš Zarasų rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus buvo pranešta, kad G.Dijoko anūkai išsiunčiami svečiuotis į šeimą, kuri vėliau taps jų globėjais.
Išleisti vaikų namuose augančius vaikus vasarai svečiuotis į šeimas yra normalu, bet tie žmonės nuolat bendrauja su vaikais, kuriuos ima vasaroti.
Būsimi globėjai iš Valerijos šeimynos tiesiog atvažiavo ir susidėjo vaikus į automobilį kaip bulves. Jie jų nepažinojo, nelankė, nesidomėjo jų įpročiais.
Net išsiveždami nepaklausė, kokiomis ligomis jie serga, kokio maisto negali valgyti, ką mėgsta ir ko bijo. Tai tikrai nėra normalu.
Buvau nuvykusi pasižiūrėti, kaip vaikams sekasi. Aplinka iš tiesų buvo netvarkinga, vyko statybos. Senelis teisus sakydamas, kad vaikai pateko į blogesnes, o ne į geresnes sąlygas.
Tos šeimos vietoje pirmiau būčiau sukūrusi materialinį gėrį, o jau tada pasiėmusi vaikus, o ne iš tų pinigų kūrusi savo namus.
Nelogiška atrodė ir tai, kad į tą pačią šeimyną nusiųsta per daug to paties amžiaus mažamečių vaikų. Valerijos šeimynoje jau gyvena trys pradinukai ir paauglė mergaitė. Kur perkelti vaikus, sprendžia ne vaikų namai, o vaiko teisių apsaugos specialistai.
