O kol kas, kaip sako Algimantas Čekuolis, pakalbėkime.
Kaip esu rašęs jau anksčiau, daugeliui iš jūsų yra nelinksma: na, argi smagu gyventi šalia daugelio žmonių, kurie tiki 1509 litais ar aštuoniomis rankomis, arba šalia kai kurių, kurie už 20 litų parduoda balsą? Nesmagu.
Tačiau laimės ir sėkmės receptas yra niekada nežiūrėti atgal – žiūrėti reikia į priekį, nes praeities nepakeisi. Tai yra, reikia jau dabar galvoti apie kitus rinkimus. Kaip padarius, kad po jų būtų geresnis jausmas.
Rinkimų rezultatai parodė du svarbius dalykus, į kuriuos reikia atsižvelgti arba sutvarkyti kuo greičiau, bet kuriuo atveju, iki kitų rinkimų.
Pirmiausia – galutinai žlugo mitas, esą išvažiavę iš Lietuvos yra mažiausiai sąmoninga, linkusi prie ramaus gyvenimo, kad tik pašaro būtų, šalies dalis. Daugelis mūsų per dažnai skaitome internetą ir negatyvumo pliūpsnius ten, ir įsivaizduojame, kad jie, emigrantai, dažnai yra tingūs, lengvatikiai slunkiai be ambicijų. Kitais žodžiais tariant, idealus agurkinis elektoratas.
Kita mito pusė – esą būtent užsienyje guviausiai palaikomos spalvingų patvorių figūros, nepririštos nei prie euro, nei prie prokuratūros šaukimų, nes jiems normalus pasaulis negalioja. Tai vėl atskirų reiškinių klaidingas apibendrinimas: susirenka saujelė atsilupėlių kur nors Čikagoje, parėkauja, ir jau prašom: „Teisibės reikalauja ir Amerikoją!“
Rinkimų rezultatai jau po pirmojo turo parodė, kad nieko panašaus nėra. Gyvenantys užsienyje daugiausia balsavo blaiviai ir progresyviai, ir tai labai dėsninga.
Kodėl dėsninga? Pirmiausia, informacija apie Lietuvą keikiančius ir niekinančius, jos išsižadėjusius emigrantus yra išpūsta. Ją keikia ne emigrantai, o tas jų sluoksnelis, kuris ne darbus dirba, o pašalpas gauna ir prie kompiuterių sėdi. Jie nėra tipiški išvažiavę.
Bet ne tik tai. Svarbiau, kad išvažiavę padirbėti kitur turi labai svarbų bruožą, kuris nusprendžia jo politinius pasirinkimus: jie yra savo gyvenimo šeimininkai ir pasirenka gyventi ten, kur jiems yra geriau, užuot sėdėję ten, kur gyvenimas juos numetė. Jei jie būtų tikėję tuo, kad jiems padidins minimalų atlyginimą iki oraus lygio, tikrai niekur nebūtų važiavę.
Neatsitiktinai už rinkimų teisės atėmimą iš išvykusių Lietuvos piliečių garsiausiai agituoja būtent tie, kas labiausiai nori būti Lietuvą pririšęs prie sovietinės praeities. Nekalbant jau apie svarstymus dėl dvigubos pilietybės – čia jau tikrai griežtas ne! Girdi, tegul gyvena Lietuvoje, kaip mes, moka mokesčius Lietuvoje, kaip mes, ir tada jie galės spręsti apie mūsų gyvenimą, nes dabar tegul ir sėdi savo Niujorke ir mums neaiškina.
Aišku, tai neturi nieko bendro su logika. Tarp balsuojančių Lietuvoje yra šimtai tūkstančių tų, kurie iš valstybės gauna daugiau, nei jai sumoka, bet jiems niekas teisės balsuoti neatima. Emigrantai, beje, Lietuvoje vien per atostogas sumoka mokesčių keliskart daugiau, per PVM ir alkoholio akcizus, negu tūlas bedarbis provincijos gyventojas, parduodantis balsą už banknotą su Maironiu.
Priėjome prie antrojo atradimo. Interneto kartos žmonės (sakykim paprasčiau – jaunimas) daugiausia balsuoja progresyviai, tai yra, ne už tuos, kurie nori atimti ir padalinti. Atleiskit man, jei labai tiesmukai jums paaiškinu, kur progresyvumas, o kur atsilikimas.
Visokie jaunieji komunistai ir anarchistai, nors garsiai skalambija, yra visiškai netipiški – tai mažas veltėdžiavimo filosofijos išpažinėjų sluoksnelis, teliuškuojantis aplink kai kuriuos universitetus (kaip ir Vakaruose, taip ir Lietuvoje kai kurios aukštosios mokyklos augina įsitikinusius, kad visuomenė jiems skolinga). Lietuvos jaunimas yra iš esmės sveikų dešiniųjų pažiūrų.
Todėl, jei norime gerų rinkimų rezultatų ir šviesesnių žmonių išrinktuose postuose, labai reikia internetinio balsavimo, nes ten būtų didesnis šviesių rinkėjų kiekis. Galėtų lengviau balsuoti tie patys užsieniečiai (žiūrėk aukščiau).
Lengviau balsuos ir tie žmonės, kurie yra labai užimti ir galbūt negali išsikrapštyti iš namų – daugeliui jų rinkimų sekmadienis yra tokia pati darbo diena, kaip ir pirmadienis. Jūs būtumėt nustebę, jei sužinotumėt, kiek yra žmonių, kuriems laikas – pinigai.
Ir nė vienas jų nebalsuos nei už minimalų atlyginimą, nei už kokį nors kliedesį, kaip maisto prekių parduotuvių antkainių apribojimas, kad prekės būtų pigesnės (nes sveikam žmogui tai skamba panašiai, kaip valstybės paskelbtas draudimas gripo virusui daugintis ir plisti, kad niekas gripu nesirgtų; mes ne Venesuela su pasiutusiu prezidentu Hugo Chavezu, kad tokiais dalykais tikėtume). Jiems reikia sudaryti lengvesnes sąlygas balsuoti.
Visos kalbos apie tai, esą balsavimas internetu padidins pažeidimų skaičių, yra toks pat bauginimas, kaip vaikų istorijos apie Juodąją Ranką arba kaip pramoninės revoliucijos laikų valstiečių įsitikinimą, kad nuo greta tiesiamo geležinkelio karvės pradės nebeduoti pieno. Tokia pat logika remiantis, reikėtų uždrausti mobiliuosius telefonus, prekybos centruose perkamus jų sąskaitų papildymus, internetinę bankininkystę ir banko korteles, nes su visais šiais dalykais yra susijęs sukčiavimas.
Balsavimas internetu ne daugiau pavojingas valstybei ir demokratijai, nei mokesčių deklaracijų pildymas internetu ar skambinimas telefonu į „Sodrą“.
Mes dabar turime ketverius metus, kad šiuos dalykus susitvarkytume.
