Kaip žinome, priklausomai nuo požiūrio, elitu labai dažnai vadinami skirtingi dalykai, taigi galima būtų sakyti, kad elitų yra daug, ne vienodo kirpimo, drauge pastebint, jog ne viskas yra elitas, kas elitu vadinasi. Kitą vertus, čia nebandysiu naujam gyvenimui prikelti ir žodžio „liaudis“, kurį, reikia pripažinti, sukompromitavo komunistinė lektūra taip, kad ir dabar jaučiame kažkokią alergiją, išankstinį nepasitikėjimą senos kilmės žodžiu.
Iš kitos pusės, sunku būtų paneigti faktą, jog visuomenės susisluoksniavimas mūsuose vyko ir tebevyksta labai audringai, dažnai palikdamas nemalonias nuosėdas. Taip pat niekas neatšaukė ir graikiško žodžio „demos“ (liet. liaudis), tarkime, kaip sudėtinės titulinio pavadinimo „demokratija“ (liet. liaudies valdžia) dalies. Vartojant šį žodį truputėlį ironiška reikšme, konstatuokime faktą, jog pastaruoju metu ne vienas yra linkęs „žmogui iš liaudies“ išsakyti visą eilę karčių priekaištų, - o jeigu kažką nutyli, nuryja, tai neišsakytos mintys dar labiau apkarsta – matosi iš pykčiu kibirkščiuojančių akių. Dažnas prisipažįsta nusivylęs „savo liaudimi“, kuri esą sugundyta balsų supirkėjo parsiduoda kaip pigi kekšė, rinkimuose balsuodama už butelį ar 10 litų.
Esą net ne partinių sukčiavimas, papirkinėjant rinkėjus, taip sukrečia, kaip nuvilia „mūsų liaudies“ mentalitetas, nedraudžiantis be didesnių skrupulų taip niekingai prekiauti savo orumu. Be to, dėmesį čia atkreipia ne tiek kokio nusmuktkelnio ir raudonanosio neprincipingumas, - tokių visados pasitaikydavo, - o plataus spektro liaudies, žmonių masės veržimasis dalyvauti politinių sutenerių vaišėse ir degustacijose, įpareigojančiose atidirbti rinkimuose už dešragalį ar legendinį (marinuotąjį) pagirių agurkėlį.
Kaip sako poetas, šaukštapročiai, - ne kitaip. Tačiau, ar iš tiesų viskas taip aiškiai, logiškai, be jokios neracionalalumo liekanos susidėlioja, kaip čia bandžiau pavaizduoti?
Turėdamas progą bent porą kartų per mėnesį atvykti į kaimą ir su talkininkavusiais darbuose čia gyvenančiais žmonėmis, vietine publika, autochtonais pabendrauti taip pat ir neformaliai, galiu liudyti, jog mūsų išankstinių schemų, aptariant paradoksalių rinkimų atvejį, neužtenka.
Knieti papasakoti, kad visi iš mano sutiktųjų, kurie su dideliu aplombu prisipažino balsavę už V. Uspaskicho partiją, neturi jokių iliuzijų dėl partijos vado moralinių savybių, vadindami jį sukčių sukčiumi, sukčių karaliumi ir pan.
Kaip atrodo, tik pernelyg inteligentiški žmonės dar kažką paisto apie charizmą, įsivaizduoja, jog vadinamąją liaudį Darbo partijos lyderis pritrenkia ir patraukia savo kaip verslininko sėkme ar pažadais labiau nei ženkliai pakelti minimalų atlyginimą, per trumpą laiką sukurti post-tarybinį rojų žemėje.
Iš tiesų, tik frustracijos gėlą tiražuoja dorų naivuolių bejėgiškas negalėjimas atsistebėti dėl to, kodėl žmonės balsuoja už veikėją, nuo seno garsėjantį sukčiavimo istorijomis (mokesčių slėpimas, diplomo falsifikavimas, mitologinės magistrantūros studijos, atlyginimai vokeliuose ir pan.), o dabar dalyvaujantį kaip įtariamasis baudžiamojoje byloje.
Tokios istorijos neatmuša „liaudies“ dalies noro nubalsuoti už Viktorą Kėdainiškį, bet dar ir prideda populiarumo balų, nes, drįsiu taip spėti, čia dideliu laipsniu galioja atvirkštinė karnavalo logika, apversto vaizdo stilistika, leidžianti atšaukti. įprastas hierarchijas maždaug ta prasme, kaip apie tai yra kalbėjęs garsusis M. Bachtinas.
Tarkime, su rinkimais šįmet prasidėjo paankstintos Užgavėnės, kai tapatybės logika yra užginčijama, neigiama labiausiai tikėtina gyvenimo tvarka.
„Liaudis“ čia rodo špygą ne kartą sukčiavusiam savo elitui, pasiųsdama į politines aukštumas pelnytai ar nepelnytai sukčiaus kvadratu reputaciją pelniusį asmenį, taip tarsi bandydama atsimokėti už pažeminimą, permušti nemaloniai įsirėžusį į atmintį priplėkusio raugo prieskonį dėl periodiškai tautinį elitą ištinkančių sukčiavimo priepuolių..
Papildomai dar dėl to, jog Lietuvos politinis elitas mėgsta patriotinę retoriką, labai svarbia pagal karnavalo logiką tampa tokia aplinkybė – kažkas čia turi dėvėti komiškai išryškintą ruso kaukę.
Tiesą sakant, bent man ne taip atgrasus yra tas vargeta, parduodantis žmogaus orumą už butelį, kaip kostiumuota žiurkė, nelinkusi nė per plauką atsisakyti savo privilegijų, tokiu būdu labiau esmiškai kompromituojanti valstybės idėją nei kokia valkatėlė.
Lietuvos politinė klasė nėra labai drovi, pamalonindama save sklypais, atsikeltomis žemėmis, ištaigingais būstais, apsikraudama privilegijomis.
Didelę suktybe taip pat reikėtų laikyti bandymą valdžią telkti vienose rankose, atimant iniciatyvą iš kitų institucijų, naikinant institucijos savigarbą ir moralę.
Pagal apibrėžimą, elitas – tai geresnioji bendruomenės dalis, galima sakyti, aukštuomenė. Ar Lietuvos politinis elitas savo moralinėmis savybėmis, tarkime, nesavanaudiškumu, sugebėjimu pasiaukoti pranoksta liaudį, vadinamąją prastuomenę?
Kažin kažin... Daug kur vyrauja ta pati suktumo dvasia, kai nešvankiai gudraujant bandoma išjoti ant svetimos nugaros.
