„Dėl šaltos ir lietingos vasaros šiemet Ukmergė rajone labai prastas moliūgų derlius. Pririnkome tik keturias traktoriaus priekabas - apie 10 tonų, perpus mažiau nei pernai“, - sakė Ukmergės rajone Leonpolio kaime ūkininkaujanti 24 metų I. Stragytė.
Ji jau penktus metus vieno hektaro žemės plote ekologiškai augina kelių rūšių moliūgus ir yra viena iš didžiausių jų augintojų.
Helovino moliūgas - brangesnis
„Prieš 2 - 3 metus moliūgų Helovinui labai reikėjo įvairiems sostinės restoranams, kavinėms. Jų darbuotojai patys mus susirasdavo ir atvažiavę nupirkdavo iškart po 100 - 200 moliūgų.
Dabar jų jau nebesulaukiame - arba nebešvenčia arba surado kitus tiekėjus.
Pernai prieš lapkričio 1 - ąją tik du didieji prekybos tinklai nupirko po 3 - 4 tonas moliūgų“, - sakė I. Stragytė. Tačiau mergina dėl to labai nenusimena.
Važiuodama su savo moliūgais į Vilniaus turgavietes, dabar ji visada pasiima peilį, šaukštą bei flomasterį.
Belaukdama pirkėjų I. Stragytė pati iš moliūgų išskaptuoja ne vieną „Džeko žibintą“ ir čia pat parduoda. Taip Helovinui jau paruošti moliūgai kainuoja brangiau keliais litais.
Juos dažniausiai perka tie, kurie nenori ar neturi laiko tuo užsiimti, kadangi šis darbas užtrunka iki 1,5 valandos.
„Vaikams yra didžiausia pramoga skaptuoti moliūgą Helovinui, tad tėvai jiems visada stengiasi nupirkti net ne po vieną daržovę. Kita pirkėjų kategorija, kuriems Helovino moliūgai reikalingi kaip graži interjero dekoracija. Dažniausiai tai būna jauni žmonės.
Vyresnio amžiaus žmonės Helovino nešvenčia ir dažnai net piktinasi dėl šios šventės.
Aš tame nieko blogo nematau ir manau, jog svarbiausia yra nepamiršti savo tradicijų, o svetimas gerąsias visada galime perimti“, - sakė I. Stragytė.
Turgavietėse prekiauja patys
Jaunoji ūkininkė tikisi visą šių metų moliūgų derlių parduoti iki pirmųjų rimtesnių šalčių.
Prikrovusi pilną visureigio „Nissan Navara“ priekabą moliūgų ir kitų ūkyje užaugintų daržovių, mergina 2 - 3 kartus per savaitę važiuoja jomis prekiauti į Vilnių.
I.Stragytę ir jai padedančią motiną Laimą Stragienę dažniausiai galima išvysti Tymo turguje arba prie Akropolio prekybos ir pramogų centro esančioje ūkininkų turgavietėje.
„Prekybininkai pasiūlė mokėti tik 90 centų už kilogramą moliūgų ir dar visokių sąlygų iškėlė - kad būtų ne didesni kaip 2 - 5 kilogramų, nepažeisti, gražūs, supakuoti, be to, turi pats juos jiems nuvežti.
Tokiomis kainomis parduoti mums neapsimoka. Paskaičiavus, kiek kainuoja darbo jėga, degalai - nieko nelieka.
Nesinori į prekybos centrus atiduoti tas kelias tonas rinktinių, pačių perkamiausių moliūgų, kadangi patys galime juos realizuoti“, - kalbėjo ūkininkė.
Moliūgus ji pardavinėja po 2 litus už kilogramą - litu pigiau nei prekybos centrai.
I. Stragytė stebėjosi, kad didieji prekybos centrai pirmenybę kažkodėl teikia ne lietuviškiems, ekologiškai užaugintiems, o iš Vengrijos, Ispanijos atvežtiems moliūgams.
„Nežinau, kaip jie sugeba, kokiomis kainomis tuos moliūgus nuperka“, - svarstė ji.
Ūkininkė tikino, jog turėdama šiuolaikiškas sandėliavimo patalpas, moliūgais galėtų pati prekiauti iki pavasario.
Mergina iki šiol prisimena 2010 - uosius metus, kada moliūgai ypač gerai buvo užderėję, tačiau neradus kur jų realizuoti, dalį teko sušerti gyvuliams, o beveik du trečdaliai liko laukuose supūti.
Trūksta vieno milijono litų
„Sandėliavimo ir fasavimo patalpoms reikia apie vieno milijono litų.
Parengiau tam projektą, maniau gausiu, tačiau sužinojau, jog pagal pasikeitusią ūkininkų rėmimo tvarką, pirmenybė dabar yra suteikiama tiems, kurie dar jokios paramos nėra gavę.
Į tai, kad jau esu investavusi ir noriu veiklą plėsti, niekas neatsižvelgia. Kaip pasiekti tą trokštamą rezultatą, kai esi įstrigęs kažkur pusiaukelėje?“, - kalbėjo I. Stragytė.
Už pirmąją paramą kaip jaunai ūkininkei - 139 tūkstančius litų - ji įsigijo visą reikalingą žemės apdirbimo techniką sėjimui, daržovių sodinimui, ravėjimui, žolės skutimui ir kt.
Už antrąją - ūkio modernizavimui 34 tūkstančių litų – I. Stragytė nusipirko visureigį, su kuriuo gali važiuoti ir į laukus, ir į turgų, kurio priekaboje telpa beveik viena tona daržovių.
Moliūgai nedomino ilgapirščių
I. Stragytė kartu su tėvais vieni pirmųjų šalyje ėmė auginti moliūgines daržoves ir prekiauti jomis turgavietėse.
„Vietinių žmonių ši daržovė nedomino. Jie nežinojo, kaip ir su kuo ją valgyti, tad galėjome būti ramūs, kad moliūgų, skirtingai nei kopūstų, svogūnų, česnakų ar bulvių, niekas iš lauko nevogs“, - kalbėjo I. Stragytė.
Per tuos penkerius metus jau visi kaimynai beveik viską sužinojo apie moliūgus ir išmoko iš jų pasigaminti skanių sriubų, košių, pyragų.
Pavyzdžiui, visi leonpoliečiai jau žino, kad sumaišius iš vieno maišo obuolių, vieno didelio moliūgo ir 2 kilogramų apelsinų išspaustas sultis, turės be galo skanų ir sveiką gėrimą.
Šis sulčių receptas keliauja iš lūpų į lūpas.
„Moliūgo nepažįstantis žmogus mums jau atrodo kaip koks aborigenas“, - juokavo 67 metų L. Stragienė.
Moteris prisiminė, kad prekybos moliūgais pradžia buvo be jokios konkurencijos - visada eilės nutįsdavo, o kartais net prireikdavo ir normuoti parduodamų moliūgų kiekį, kad visiems eilėje laukiantiems nors po gabalėlį užtektų.
„Pagrindiniai pirkėjai tuomet buvo tik mažus vaikus auginančios mamos bei ligonius slaugantys jų artimieji, nes žinojo, kaip yra sveika moliūgo jiems duoti“, - sakė L. Stragienė.
* * *
Kaip pagaminti „Džeko žibintą“
Pirmiausia moliūgą reikia nuplauti ir nusausinti.
Nupjauti jo viršūnę reikia taip, kad vėl būt galima ją uždėti. Į atsivėrusią ertmė turi laisvai tilpti ranka.
Paėmus šaukštą pirmiausia reikia išimti visas moliūgo sėklas, po to nugremžti, išskaptuoti jo minkštimą. Kuo moliūgas labiau prinokęs, tuo bus lengviau tai daryti. Negalima nugremžti viso minkštimo iki pat luobelės, reikia jo palikti maždaug vieną centimetrą storio.
Moliūgo išorinėje pusėje su flomasteriu ar markeriu reikėtų nusipiešti norimą „Džeko“ veiduką ir su aštriu peiliu, geriausia - kanceliariniu jį išpjaustyti.
Jei kažkur per daug įpjauta ir reikia kokią detalę prilaikyti - tam puikiai pagelbėja mediniai dantų krapštukai.
Taip paruoštas moliūgas turi padžiūti (ne mažiau kaip 12 valandų). Po to į jo vidų tereikia įstatyti žvakę, uždengti moliūgą jo viršūne ir turite „Džeko žibintą“.
Beje, prieš uždengiant moliūgą, reikėtų nepamiršti toje „kepurėje“ pradurti keletą skylučių - kad turėtų kur išeiti šiltas degančios žvakės garas ir neiškeptų moliūgo vidus.
Išgremžto moliūgo minkštimo neišmeskite - iš jo galite pasigaminti įvairių skanių patiekalų.
