Pakoreguota sistema, su kuria visi galės eteryje susipažinti nuo šio šeštadienio, armija muzikinių realybės šou į pasaulį paleistų absolventų (kuriems „Eurovizija“ atrodo išganymas, nes kai kurie nelabai įsivaizduoja, ką dar veikti) — kol kas ryškiausi prasidedančios atrankos bruožai.
Galite sakyti, kad nežiūrėsite, bet iš tikrųjų vis tiek žiūrėsite, o ypač artėjant atrankos finalui. „Eurovizija“ dar neprarado savo žavesio, nors mes joje kalnų dar nenuvertėme. Ir svarbūs čia ne tik tie, kurie atranką laimi.
Jei ne ši atranka, Beissoul būtų mažai kam žinomas, Sasha Songas galbūt nebūtų kviečiamas dainuoti su Valstybiniu simfoniniu orkestru, Liepa Mondeikaite — su grupe „Pop Ladies“ (gerai, čia gal ir nėra kuo džiaugtis), o Jeronimas Milius nebūtų pastebėtas Dalios Ibelhauptaitės ir gal iki šiol domintų tik metalistus. Tokių pavyzdžių — pakankamai, kad rengti viešą atranką, o ne tyliai parinkti artistą organizatorių komitete atrodytų prasminga.
Šįmet dalyvių sąrašas — su keliomis ryškesnėmis Lietuvos scenos žvaigždėmis, bet jų vis dar nėra tiek, kiek galėtų būti. Argumentas, kad tų žvaigždžių nereikia, nes už Lietuvos ribų jų niekas nežino, nėra labai teisingas — nė vienai atrankai nepakenktų artistai, kurie scenoje yra buvę du šimtus, o ne keturis kartus.
„Mums neaišku, ko jie visi bijo“, — šįmet užsiminė atrankoje dalyvauti nusprendęs duetas „Gerai Gerai & Miss Sheep“. Jie yra teisūs — Lietuvoje netrūksta artistų, kurie atrankoje galėtų pasirodyti įdomiai ir gerai, bet vis dar to baidosi.
Tikrai nudžiugčiau, jei į atranką ateitų „Liūdni slibinai“ — jeigu nemoka parašyti teksto angliškai, net ir tai ne problema. Artistiškumo pakanka, kad prikaustytų dėmesį. Lietuviai, sprendžiant iš pilnų koncertų salių, trijų jaunų aktorių jauką jau prarijo. Nereikia įsivaizduoti, kad esame unikalūs, o kiti — visiškai kitokie.
Beveik šimtaprocentę pergalės atrankoje galimybę turėtų Mantas Jankavičius — o ir „Eurovizijoje“ tokio veikėjo „a la Robbie Williamsas“ jau keletą metų neteko matyti. Su tuo nerūpestingu žvilgsniu ir geru popmuzikos kūriniu galėtų būti net labai gerai.
Ir jis, ir Marijus Mikutavičius su savo scenos energetika Lietuvai galėtų surinkti moterų balsus, bet nė vienas jų to nenori.
Po galais, būtų smagu išsiųsti net „Freaks On Floor“ ar „Rasabasa“. Pirmieji moka daryti juokingas grimasas. Antrieji parodytų, kad mums nusispjauti į visas formato klišes. Ką gali žinoti, gal iššautų kaip belgų grupė „Urban Trad“, kuri išgalvota kalba 2003-iaisiais dainavo kažką, kas visiškai nepanašu į kitas eurovizines dainas, ir užėmė antrą vietą. Ir tokių pavyzdžių — daug.
Atsikalbinėjimai, kodėl visi šitie ir daugelis kitų neina į „Euroviziją“, yra neišradingi ir nesikeičia jau daug metų. Ir visi šiuo metu yra gana nelogiški.
„Iš to konkurso vis tiek jokios naudos.“ Gal taip, gal ir ne. Mažai net ir didžiosios „Eurovizijos“ laimėtojų padarė skambią tarptautinę karjerą, tai tiesa, bet pats konkursas ir negali jos garantuoti — reikia kitų žingsnių, kuriuos ne visada pavyksta žengti. Loreen jau laimėjo MTV Europos apdovanojimą, leidžia pirmą albumą didelėje leidykloje ir nėra jokių priežasčių, dėl kurių negalėtų nuveikti kur kas daugiau nei ta pergalė Baku. Donato Montvydo honorarai, teko girdėti, po pasirodymo „Eurovizijoje“ padidėjo dvigubai, o albumas per keletą mėnesių parduotas tokiu tiražu, kokio Lietuva jau seniai nematė. Visa tai jis pasiekė finale likęs keturioliktas. Ir jam tikrai neatrodo, kad dalyvauti buvo neverta. Tūkstantis komentarų internete apie tą „be ryšio akių raištį“ nenusveria atsiradusios galimybės solidžiau uždirbti ir pasiekti daugiau klausytojų.
„Mūsų Lietuvoje vis tiek neišrinks, tai kam dalyvauti.“ Nesąmonė. Niekas nežino, ką išrinks. „4Fun“ ir J.Miliaus šansai irgi atrodė lygūs nuliui.
„Mūsų gerbėjai kitokie, jie rimtai į mus nežiūrės, jei dalyvausime šioje atrankoje.“ Tokiu atveju jūsų gerbėjai tikriausiai nežiūri ir „Eurovizijos“ atrankos. O žiūri tie, kurie galbūt nevažinėja į festivalius, nesitrina Vilniaus klubuose ir apskritai iki šiol nežino, kad jūs egzistuojate.
„Eurovizijos“ atranka liko viena iš nedaugelio televizijos eterio vietų, kuriose dar galima dainuoti tai, ką norite patys. „Gerai Gerai & Miss Sheep“ ar „Saulės broliai“ žino, kad jiems tikrai nepakenks, jei apie jų muziką sužinos ne tik penki tūkstančiai vasaros festivalio žiūrovų, bet ir kas nors Lietuvos pakraštyje.
„Neisime, nes mums nepatinka, kai kalba komisija.“ Komisijai visada galima atsikirsti. Komisija kartu su žiūrovais į „Euroviziją“ išrinko vokietę Leną, azerbaidžaniečius Eldarą ir Nigar, švedę Loreen — trijų pastarųjų „Eurovizijos“ sezonų laimėtojus. Nuo to laiko, kai 50 procentų visų šalių balsų pačioje „Eurovizijoje“ lemia komisijos balai, ši sistema atrodo logiška.
„Neisime, nes jau dalyvavome atrankoje ir jos nelaimėjome, užteks.“ Dažnai atkaklumas duoda vaisių, „Eurovizijoje“ netrūksta artistų, kurie į ją pateko šeštu ar septintu bandymu, ir apskritai sakyti „niekada“ — nebrandu. Rūta Ščiogolevaitė tikrai galėtų laimėti atranką. Andrius Mamontovas nėra sakęs, kad niekada nebedalyvaus „Eurovizijoje“.
„Tikrai žinomi atlikėjai ir kūrėjai ten neina, čia pradinukų konkursas.“ Patriciai Kaas, grupėms „t.A.T.u.“, „Blue“, Andrew Lloydui Webberiui, šįmet galimybę dalyvauti rimtai svarsčiusiam duetui „Pet Shop Boys“ ar net Lietuvai atstovauti pasisiūliusiam Chrisui Normanui taip neatrodo. Taip, į „Euroviziją“ niekada neis U2, „Coldplay“, „Depeche Mode“ ar „The Rolling Stones“, bet būkime realistai — yra pakankamai žinomų atlikėjų, kurie nesibaido „Eurovizijos“.
Tvirtas atrodo tik argumentas „man nepatinka „Eurovizija“, aš jos nežiūriu ir nenoriu turėti su ja nieko bendra“ — aiški ir gerbtina pozicija (taip, čia apie jus, Alina Orlova ir Jazzu). Bet daugelį kitų stabdo lietuviškas drovumas ar įžeidumas, kuris virsta cinizmu. Pamirštant vieną popmuzikos aksiomą — susikaustęs artistas, kuris bijo nesėkmių, yra niekam neįdomus. „Eurovizijos“ veidą Lietuvoje gali pakeisti patys artistai, kurie paskui kvatojasi, kad „vėl nebuvo iš ko rinkti“. Patys save palikdami užribyje, jie galėtų ir patylėti.
