Neregys kelią į Seimą rado, nevaikštantis - ne

Palangiškis publicistas 42 metų T. Viluckas nuo vaikystės serga raumenų atrofija, jis sėdi neįgaliojo vežimėlyje, judina tik galvą ir du pirštus.

Nepaisydamas savo kūno gniaužtų, palangiškis aktyviai dalyvauja visuomenės gyvenime - rašo straipsnius, skaito paskaitas, dalyvauja diskusijose, o dabar pamėgino tapti ir Seimo nariu.

"Vyrauja stereotipas, kad neįgalusis - silpnas žmogus, ką jis gali? Bet tai netiesa.  Lyderystė labiau susijusi ne su fizinėmis galimybėmis, o su vidinėmis žmogaus jėgomis", - tvirtino kandidatas ir apgailestavo, kad šiais žodžiais patikėjo gana nedaug rinkėjų.

"Lietuvoje dar daug kas nepritaikyta neįgaliesiems.  Patiriame daug socialinės neteisybės.  Man norisi pokyčių, todėl ir pabandžiau kandidatuoti į Seimą, kad ginčiau savo likimo brolių interesus. Daugeliui neįgaliųjų tikrai nėra svarbiausia gauti kuo didesnę pašalpą.

Mums svarbiausia - teisė į darbą, kultūrą, judėjimo laisvę. Kraupu, kad 34 tūkstančiai visuomeninės reikšmės pastatų nėra pritaikyti neįgaliųjų reikmėms - žmonės su vežimėliais ten fiziškai negali patekti", - kalbėjo T. Viluckas.

Tomas savo gimtajame mieste Palangoje negali tiesiai nuvažiuoti iki pajūrio, čia neįrengti takai, kuriais vežimėliu galėtų riedėti iki vandens. Į jūrą palangiškis gali žiūrėti nuo kopų ar nuo tilto. 

Tik Monciškėse - 12 kilometrų nuo Palangos - yra neįgaliesiems pritaikytas paplūdimys.

"Į savivaldybę galiu patekti, o toliau - nė iš vietos.  Tas pat dėl Mokesčių inspekcijos.  Jos darbuotoja turėjo nusileisti į pirmą aukštą, kad pasirašyčiau reikiamus dokumentus", - nepatogumus vardijo palangiškis.

Tomo brolis taip pat neįgalus.  Vyras turėjo dalyvauti teisme, bet negalėjo patekti į salę.

"Jam pasakė net nevažiuoti į teismą, nes į pastatą nepavyks patekti. Vietoj brolio teisme dalyvavo jo atstovas", - vieną iš daugybės absurdiškų istorijų prisiminė T. Viluckas.

Du neįgalūs palangiškio bičiuliai negalėjo susituokti santuokų rūmuose, nes pastatas pritaikytas tik sveikiems, laiptais lipti galintiems žmonėms.

O Klaipėdoje net neįgalumo nustatymo tarnyba nuo neįgaliųjų atsitvėrusi laiptais, kurių neįveiksi vežimėliu.

Visuomenininko teigimu, su Vakarų šalimis Lietuva net negali lygintis.

Pavyzdžiui, Vienoje tarp šaligatvio ir gatvės nėra jokio aukščio skirtumo, tik nubrėžta linija.

Švedijoje paplūdimiuose jau nieko nestebina neįgaliojo vežimėliais atvykstantys poilsiautojai.  Jiems sudarytos puikios sąlygos judėti pajūriu.

Dalyvaudamas šventėje Malmės mieste lietuvis matė specialias pakylas neįgaliems žmonėms, kad atvykus į renginį jiems nereikėtų žiūrėti tik į priešais stovinčiųjų nugarą.

Būnant namuose Tomui visada padeda žmona Jolita arba tėvai.

Rytais žmona vyrą pakelia iš lovos, pasodina, nuprausia, aprengia, pavalgydina, priveža prie kompiuterio, kad jis galėtų dirbti.  Taip pat padeda tualete, naktį paverčia ant kito šono.

"Nesame tik vyras ir žmona, esame geriausi draugai.  Myliu Tomą, todėl patarnavimas - elementari meilės išraiška.  Man nesunku tai daryti. Jis mane myli, kiekvieną dieną jaučiu jo dėkingumą", - kalbėjo T.Vilucko žmona.

Klaipėdos universitete sociologijos dėstytoja dirbanti moteris buvo pasiryžusi kartu su vyru dalį savo gyvenimo perkelti į sostinę, jei jis būtų buvęs išrinktas į Seimą.  Bet dabar viskas liks kaip buvę.

Kad neįgaliesiems Seimas prieinamas ir gali būti visaverčio darbo vieta, įrodinėja 60 metų E. Žakaris.  Visiškai nematantis politikas jau trečią kadenciją iš eilės išrenkamas vienoje Šiaulių vienmandačių apygardų.

"Norėjosi sau įrodyti, kad nesu kitoks, kad galiu daug ką padaryti kaip ir kiti", - aktyvios veiklos pradžią prisiminė parlamentaras.

Dirbdamas Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Šiaulių įmonės vadovu jis suprato:  jei nori ką nors nuveikti, reikia politinio svorio, užnugario.

"1999 rugsėjį įstojau į Socialdemokratų partiją, ir nuo 2000-ųjų prasidėjo politika. 

Tada iškart buvau išrinktas į Šiaulių savivaldybės tarybą.  Ir taryboje, ir vėliau Seime norėjau, kad mane kuo mažiau pastebėtų ir išskirtų dėl mano negalios.  Noriu būti toks pats kaip ir visi", - kalbėjo E. Žakaris.

Politikas mėgsta būti savarankiškas - neleidžia kolegoms ar padėjėjams jo lydėti, stengiasi orientuotis pats ir netapti priklausomas nuo pagalbininkų.

"Prašau pagalbos tik nežinomose vietose, jei kyla audra ar pūga.  Ir dar - kai reikia skaityti.  Per posėdžius stengiuosi kuo daugiau klausytis, nieko nepraleisti, tada ir pagalbos reikia mažiau", - aiškino šiaulietis.

Daug teisės aktų pakeitimų, kuriuos per aštuonerius metus pasiūlė E. Žakaris, yra susiję su neįgaliaisiais.  Bet tai nėra vienintelė tema, kuria jis domisi ir rūpinasi.

"Visi įsivaizduoja, kad Seime galime spręsti tik savo problemas. Nesąmonė.  Abi kadencijas buvau Švietimo, mokslo ir kultūros komitete. Ši tema man irgi labai artima", - sakė parlamentaras.

Pagrindinė problema, su kuria susiduria Seimo nario kolegos, - jie nežino, kaip su juo elgtis.  Dauguma iš geranoriškumo puola padėti ten, kur visai nereikia, tarkime, laiko pravertas duris, kai neregiui daug saugiau pačiam jas atidaryti.

Kartą taip nutiko, kad skubėdamas pasinaudoti pagalba kakta trenkiausi į durų staktą", - šypsojosi socialdemokratas.

Kitąsyk jis vos nesudaužė žurnalistų kameros:  ėjo savo įprastu keliu, nepastebėjo, kad žurnalistai buvo pasistatę įrangą.  E. Žakaris tik pajuto, kad kažką neša po pažastimi.

Įstatymų pakeitimų projektus neregys rengia Braille'o raštu, vėliau juos diktuoja padėjėjams, jiems padedant koreguoja.

Jo kompiuteryje įdiegta tekstus skaitanti programa - kompiuteris kalba.

Tačiau Seimo narys retai kada ja naudojasi - programa patogi skaityti ištisinius tekstus, bet bėgioti po įstatymo projektą pirmyn atgal - tikras vargas.

Iš pradžių jam buvo siūloma specialiai įrengti darbo vietą, nupirkti spausdintuvą, kuris spausdintų aklųjų raštu, bet jis daug kainuoja, todėl E. Žakaris atsisakė.

"Pažįstu žmones, jei pradėsiu naudotis lengvatomis, jie supyks.  Kam reikia tokio Seimo nario, kuris kainuoja daugiau negu kiti?" - klausė politikas.

Kaip ir dauguma Seimo narių, šiaulietis turi tris padėjėjus. 

Rinkėjų negalia nesugraudinsi

Politine komunikacija besidominti Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentė, daktarė Renata Matkevičienė mano, kad negalią turinčio kandidato galimybės laimėti rinkimus – tokios pat kaip ir kitų kandidatų.

„Negalia gali sukelti gailestį, bet nemanau, kad tai paskatintų žmones balsuoti. Nebent tam tikras grupes – neįgaliuosius ar tuos, kurie susidūrė su panašią negalią turinčiais asmenimis ir žino, kad neįgalieji – protingi ir gabūs žmonės.

Likusi visuomenės dalis, mano manymu, skeptiškai vertina neįgalaus žmogaus galimybes eiti Seimo nario pareigas.

Sveikatos kultas Lietuvoje – labai iškeltas. Esam nesubrendę priimti ir adekvačiai vertinti žmones, turinčius vieną ar kitą negalią“, - komentavo politinės komunikacijos dėstytoja.

Pasaulyje yra tik vienas kitas pavyzdys

Didžiosios Britanijos Lordų rūmuose dirba parlamentarė, baronienė Jane Campbell. 

Ji turi panašią į T. Vilucko negalią.  Britei parlamente ir gyvenime padeda penki asistentai.

Buvęs Vankuverio meras Samas Sullivanas - tetraplegikas, jam stipriai pažeistos kojų ir rankų funkcijos. 

Kanados susisiekimo ministro Steveno Fletcherio negalia panaši.