Iš Didžiosios Britanijos 34 metų M. Splinteris pirmą kartą į Vilnių atvyko likus dienai iki Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą.
Jis ketino susukti dokumentinį filmą apie apie Lietuvos stojimą į ES. Norėjo užfiksuoti, kaip jaučiasi jauni žmonės, kaip keičiasi Lietuva, tapusi Europos Sąjungos dalimi.
Tačiau filmas dienos šviesos neišvydo. Yra nufilmuota 30 valandų medžiagos, kuri nebaigta montuoti dėl laiko stokos.
Šiuo metu Markas triūsia ties Romo Zabarausko filmu „Streikas”. Jo rūpestis – muzika.
– Prieš vykdamas į Lietuvą kaip ją įsivaizdavai?
– Tiesą sakant, nebuvau net „Wikipedia” atsivertęs, bet maniau, kad čia net nerasiu vietos, kurioje būtų galima panaudoti USB jungtį, todėl vietoj technikos ir laidų pasiėmiau kalną šiltų striukių.
Atvažiavau gegužės mėnesį, lauke – 30 laipsnių karštis, visur, kur tik akys mato, – USB jungtys. O per televiziją Rytų Europa rodoma, tarsi čia visur būtų sniegas.
Pirma savaitė buvo pažintinė: nuostabūs žmonės – muzikantai, su kuriais anksčiau bendravau internetu – aprodė Vilnių.
Iškart supratau, kad vėl norėsiu grįžti į Lietuvą. Buvau tarsi apimtas ekstazės: va, čia yra svajonių vieta!
– Kas tave taip patraukė Vilniuje?
– Man nusibodo Londono įtampa, kurioje praleidau bemaž visą savo gyvenimą. Atvykus čia, viskas buvo nauja ir įdomu.
Mąsčiau, kad tai vieta, kur viską galima pradėti nuo nulio. Ekonomika kyla, verslui sąlygos irgi atrodė puikios.
– Kiek dar kartų apsilankei Lietuvoje, kol galiausiai tvirtai pasiryžai likti čia ilgesniam laikui?
– Atvykau čia dar tris kartus, kol grįžęs į Angliją galutinai apsisprendžiau.
Nesinorėjo šiek tiek dirbti Vilniuje, šiek tiek – Londone. Todėl radau Lietuvoje nuomojamą butą ir atvažiavau visam laikui.
Palyginti su Londonu, čia viskas atrodė neįtikėtinai pigu. Dėl to net galiu vadinti save ekonominiu migrantu.
Kodėl lietuviai veržiasi į Angliją? Tam, kad užsidirbtų. Lygiai tokių pačių paskatų vedamas atsidūriau Vilniuje.
Juk svarbiausia – gyvenimo kokybė. Persikraustęs į Vilnių, jaučiausi tarsi rojuje.
Mąsčiau apie savo internetinio dizaino įmonę ir supratau, kad šis miestas – puikiausia vieta. Čia palyginti nebrangūs biurai, greitas internetas, geri, kūrybingi žmonės.
Jei reikėtų sudaryti sąrašą Europos miestų, kuriuose gyvenimo sąlygos prieš kelerius metus buvo labai geros, Vilnius tikrai būtų jei ne pirmoje, tai antroje vietoje.
– Iš ko gyvenai persikraustęs į Vilnių?
– Turėjau santaupų, be to, pradėjau dirbti laisvai samdomu internetinių puslapių kūrėju, grafikos dizaineriu, sukūriau keletą vaizdo klipų. Visi darbai vyko internetinėje erdvėje, tad keblumų nekilo.
Be abejo, lygiai taip pat galėjau darbuotis ir Londone, tačiau pragyvenimo pigumas mane labiausiai suviliojo: galiu Vilniuje savaitę padirbėti, paskui leisti sau atsipūsti.
O Anglijoje suskaičiuota kiekviena minutė: vos atsipalaiduosi, žiūrėk, ir nebeturi iš ko gyventi.
Bėgau nuo Londono greičio, jaučiau, kad Vilnius – puiki vieta kūrybiniams eksperimentams.
– Puikiai kalbi lietuviškai. Didelių nesklandumų mokydamasis svetimą kalbą nepatyrei?
– Turėjau daug laiko – tai vienas privalumų. Kaip atrodė mano mokymasis? Tikrai nesėdėjau prie vadovėlių. Vedžiodamas pirštu knygos puslapį su gramatikos lentelėmis toli gražu nepajusi kalbos. Kiekvieną dieną klausydavausi, ką šneka draugai, bandydavau regzti sakinius ir pats.
Pirmą kartą pasijutau galintis laisvai bendrauti gal po 3 metų. Keistai man atrodo daugelio vietos žmonių požiūris: anglas kalba lietuviškai!
Na, ir kas? Juk beveik visi jauni lietuviai kalba angliškai. O abi šios kalbos tikrai yra panašios.
– Kokie lietuvių bruožai labiausiai nepatinka?
– Lietuviai – pernelyg nacionalistai. Nuolat kalbama apie tautą, lietuvybę, o ne respubliką, pilietybę. Net Konstitucijoje pirmieji žodžiai – „Lietuvių tauta”.
Vilniuje vis girdžiu skirstant žmones į rusus ar lenkus. Argi neaišku, kad tai – tos pačios tautos dalis, kad tai Lietuvos pilietis.
Vis prisimenu puikią Vytauto Landsbergio citatą: „Lietuvis – tas, kuris tiki, kad Lietuva gali būti graži.”
Be to, Lietuvoje įspūdingas biurokratijos ir korupcijos aparatas. Aišku, nuo to kenčia visos šalys.
Žinau ne vieną pavyzdį, kai užsienietis, Lietuvoje susidūręs su popierizmu, pavargsta kovoti ir tartis, kol galiausiai apsisuka ir su visomis planuotomis investicijomis važiuoja kuo toliau.
Patyriau tai ir savo kailiu, kai norėjau pirkti butą. Jo savininkai – notarė ir jos vyras teisėjas – nusivežė mane į savo draugės notarės biurą ir, pradėjus forminti sandorį, pareikalavo pinigus už visą butą sumokėti grynaisiais. Suprask – vokelyje, nusukant nuo valstybės.
Ir tai – teisingumo sargai Lietuvoje! Įsiutau dėl tokio jų požiūrio ir spjoviau į tą butą.
Kyšių ir juodosios buhalterijos sistema šalyje smarkiai įsigalėjusi: visiems atrodo normalu policininkui ar medicinos seseriai į kišenę įbrukti bent 30 litų.
Be to, lietuviai dažnai kamuojasi dėl ksenofobijos ir homofobijos. Seimas švaisto laiką priiminėdamas šeimos sąvoką grindžiančius įstatymus, kurie šalį įspraudžia į siaubingus rėmus.
– O jei kalbėtume apie Vilniaus kultūrinį gyvenimą?
– Pirmiausia norėčiau paminėti projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė” nesėkmę. Atrodė, kad viskas buvo organizuojama „saviems” žmonėms.
Tikra nesėkme galima pavadinti ir įsteigtą „Fluxus ministeriją”. Menininkai čia negavo žadėtos visiškos kūrybinės laisvės, anaiptol – keli mano draugai neapsikentę suvaržymų tiesiog nieko nebesiėmė.
Šioje erdvėje nebuvo nei laisvės, nei organizacinės tvarkos.
Tačiau Vilnius turi ir šaunių vietų. Labiausiai džiaugiuosi kino centrais „Skalvija” ir „Pasaka”, čia vykstančiais festivaliais.
Be to, Vilniuje žmonės lyg niekur nieko vaikšto į Filharmoniją, baletą. Anglijoje tai nėra populiaru, priimtina tik pasiturintiems žmonėms, trokštantiems pasipuikuoti savo turtu.
– Ar Vilnius jau tapo tavo tikraisiais namais?
– Nors Vilniuje regiu man nepatinkančių dalykų, galiu drąsiai teigti: aš – vilnietis, ir, jei reikėtų, ginčiau savo mylimą miestą.
