Pakrančių gyventojams ir ne tik jiems teko atlaikyti 835 kilometrų skersmens audros sūkurio šėlsmą.
Išvartyti medžiai Niujorko gatvėse, tamsoje paskendę ir nuo vėjo gūsių svyruojantys dangoraižiai, elektros pertrūkiai niekada nemiegančiame mieste, užlieti metro tuneliai.
Šiurpūs vaizdai iš Naujojo Džersio, kur po vandeniu atsidūrė ištisi namų kvartalai, keliai ir žemės plotai.
Gausus sniegas paprastai prie jo nepratusiose pietinėse JAV valstijose spalio pabaigoje vėl privertė kalbėti apie vis dažniau pasitaikančias neįprastas gamtos išdaigas. O tai neva yra perspėjimas apie artėjančią pasaulio pabaigą.
Suprantama, tokie bauginimai daug kam kėlė šypseną. Ir ne tik todėl, kad uraganai – įprastas reiškinys, o pasaulio pabaigos scenarijų kiekvieną kartą, kai tik gamta ją tariamai pažabojusiai žmonijai atkišdavo vidurinį pirštą, pasitaikydavo ir anksčiau. Juolab kad daugelis ciniškai, irzliai nusiteikusių kritikų arba tiesiog šiaip moralistų, jaučiančių pareigą paburnoti apie sureikšmintą JAV vietą pasaulyje, negailėjo kandžių užuominų dėl šalies rytinę pakrantę tiesiog nuniokojusios superaudros „Sandy”.
Žuvo keli amerikiečiai? Tragedija. Iš bado mirė milijonas vaikų Afrikoje – niekam nerūpi. Tokie moralistų rypavimai tampa ypač populiarūs po įvairių nelaimių JAV.
Kurgi buvo jūsų dėmesys – piktai stebisi kritikai, kai ta pati „Sandy” daužė Karibų jūros valstybes. Kuba, Jamaika, Bermuda, Haitis – visos jos pajuto įsisiautėjusio uragano jėgą. Ir čia griuvo namai, žuvo žmonės.
Bet sąžiningai prisipažinkite – ar jūs apie tai girdėjote? Ar domėjotės? Juk gerokai mažiau nei tada, kai „Sandy” smogė JAV.
Viso pasaulio žiniasklaida uraganui Karibuose skyrė vietos tiek pat, kiek kokiam nors potvyniui Bangladeše. Arba su dešimtimis žmonių nuskendusiam laivui kokioje nors Indonezijoje.
Baisu, tragiška ir gaila. Kokias dešimt sekundžių, nes tada pranešėjas džiugiai praneša sporto naujienas ar įdomybes iš pramogų pasaulio. Ir taip – visame pasaulyje.
Manote, kad tai tik žiniasklaidos kaltė? Kad ciniškai dėmesio kruopeles nereikšmingoms valstybėms skirstanti žiniasklaida veidmainiauja?
Kuo gi tokia jau išskirtinė toji Amerika, kad jai, po galais, rodomas toks dėmesys, vos tik smarkiau papučia vėjas?
Sunku, ko gero, daugeliui pajutus tokių emocijų antplūdį racionaliai atsakyti į šiuos klausimus. Nors viskas labai paprasta. JAV – patinka tai kam ar ne, tulžingai tai pripažįsta arba tik nervingai trūkčioja šaipydamiesi – tebėra galingiausia pasaulio valstybė.
Teisybė, bent iš dalies. Vien dėl pačių amerikiečių, kurie jaučiasi šauniausi, geriausi ir svarbiausi pasaulyje.
Daug kam toks pasakymas sukels isterijos priepuolius ir jie patogiai pamirš, kad būtent JAV yra aktyviausios labdaringų projektų dalyvės. Būtent amerikiečiai labiausiai nori padėti kitiems.
Kai po žemės drebėjimo Haityje į jį pasuko JAV lėktuvnešis, viso pasaulio kairuolių numylėtinis
Venesuelos lyderis H. Chavezas spigiu balsu sučiauškėjo, kad JAV susiruošė pasinaudoti proga ir okupuoti stichijos palaužtą šalį, pasiglemžti jos turtus.
Tokią isteriką pasigavę komunistuojantys veikėjai nė nenorėjo girdėti, kad JAV lėktuvnešiai – puiki ir mobili platforma humanitarinę pagalbą skraidinantiems sraigtasparniams, kurioje įrengta svarbi vandens filtravimo įranga.
Visiškai neatsitiktinai JAV žiniasklaida sutelkė dėmesį į „Sandy” šėlsmą.
Informacinė bomba didžiausiose televizijose išties galėjo sudaryti vaizdą, kad JAV prasidėjo pasaulio pabaiga. Kita vertus, tai, kad kitoms šalims neskiriama tiek daug dėmesio, yra objektyvi priežastis – tų pačių valstybių problema.
Kas kaip nori, gali, tas taip ir informuoja. Amerika mėgsta greitai ir daug – taip tokią informaciją ir gauna. Tai lyg realybės šou. Tik naudingesnis, nes jis gelbėja gyvybes. Kaip?
Kai žurnalistai su kameromis daugiamilijoniniame Niujorke sekioja pareigūnus, besibeldžiančius į kiekvieno amerikiečio duris ir perspėjančius juos apie artėjantį uraganą, galimą evakuaciją, reporterių darbą norom nenorom lygini su kitomis šalimis. Pavyzdžiui, Rusija.
Iš jos bene labiausiai įstrigo 58 tūkst. gyventojų turinčio Krymsko miesto, kurį liepą nuplovė 170 gyvybių nusinešęs potvynis, mero A. Tkačiovo žodžiai: „Ką, mes čia turėjome kiekvieną perspėti?” Nieko apie artėjančią stichiją nežinoję žmonės tiesiog prigėrė miegodami savo lovose.
O iš 2005-ųjų uragano „Katrina” tragedijos pasimokiusios JAV minimalizavo žalą visomis įmanomomis priemonėmis.
Viena jų – didžiulis JAV žiniasklaidos ir jos pateikiamas istorijas bei vaizdus noriai pasigaunančių kolegų visame pasaulyje dėmesys. Juk ne marsiečiai, o žmonės žiūri ir skaito žinias.
Savo ruožtu atsakingi pareigūnai ir gelbėjimo tarnybos, sulaukdami tokio milžiniško dėmesio, tikrai neturi galimybių krapštyti nosies ir atrodyti abejingi.
Todėl, mano manymu, geriau šou nei gluminanti tyla.
