Precedento neturintis ieškinys
Prieš dvejus metus, 2010 metų rugsėjį, Kultūros paveldo departamentas kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas leisti valstybės žinion perimti tinkamai neprižiūrimą Kalnaberžės dvarą, o iš jo savininkės, V. Uspaskcho šeimos koncerno „Vikonda“ dukterinės įmonės „Lukta“ priteisti dvaro pastatų konservavimui ir apsaugojimui nuo tolimesnio irimo būtinas lėšas – beveik 500 tūkst. litų.
Tai iki šiol precedento neturintis ieškinys, nes iki šiol nei vienas privatus irstantis kultūros paveldo objektas nebuvo perimtas valstybės žinion. Šios bylos baigtis svarbi formuojant Lietuvos teismų praktiką.
Po kelių teismo posėdžių, 2011 metų birželį Panevėžio apygardos teismas nusprendė atlikti nepriklausomą ekspertizę ir nustatyti, kokia Kalnaberžės dvaro pastatų būklė, kokia būtų jų konservavimo kaina.
Prašymus atmetė
Tik praėjus daugiau nei metams, šį rugsėjį Panevėžio apygardos teismas sulaukė ekspertų išvadų. O šį antradienį proceso dalyviai susirinko į teismo posėdį.
Ir ieškovo atstovas, Kultūros paveldo Panevėžio padalinio vedėjas Arūnas Umbrasas, ir UAB „Lukta“ interesus ginantis advokato padejėjas Marius Brasiūnas teisėjos Margaritos Dzelzienės prašė į kitą teismo posėdį iškviesti ekspertizę atlikusius ekspertus, nes turėjo jiems klausimų. Tačiau teisėja šį prašymą atmetė.
Teismas taip pat atsisakė priimti patikslintą Kultūros paveldo departamento ieškinį, pasiūlęs dėl 2010-2012 metais dvarui padarytos žalos kreiptis į teismą atskiru ieškiniu. Per porą pastarųjų metų dvaro ansambliui daromą gamtos ir pašalinių asmenų poveikį Kultūros departamentas buvo įvertinęs 55 tūkst. litų.
P. Stolypino fondas išsigando
Nei su šiuo patikslintu ieškiniu, nei su ankstesniuoju nesutinka UAB „Lukta“. Ją atstovaujantis teisininkas M. Brasiūnas teisme teigė, kad 2001 metais šį dvarą įsigijusi iš privataus asmens, bendrovė tikėjosi jį atkurti ir paversti kultūros objektu. Tačiau lėšų stygius tai sutrukdė padaryti.
Per dešimt metų po įsigijimo „Lukta“ dvaro pastatų konservavimui, priežiūrai ir saugojimui išleido apie 60 tūkst. litų. Tačiau net ir samdoma apsauga dvaro neapsaugojo ne tik nuo viską laužančių vandalų, tačiau ir padegėjų – centriniai dvaro rūmai dukart buvo padegti.
Bendrovės „Lukta“ atstovo teigimu, 2010 metais kilo vilčių, kad lėšų Kalnaberžės dvarui, kuris kadaise priklausė garsiajam Rusijos reformatoriui Piotrui Stolypinui, prikelti naujam gyvenimui skirs P. Stolypino fondas iš Rusijos. Tačiau po to, kai Kultūros paveldo departamentas kreipėsi į teismą dėl galimybės perimti dvarą valstybės žinion, derybos su Rusijos fondu nutrūko. „Jie neketina investuoti kelis šimtus tūkstančių neturėdami garantijos, kad dvaras nebus perleistas kitiems savininkams“, – teismui aiškino M. Brasiūnas.
Dvaras irsta akyse
Ieškovo atstovas A. Umbrasas teisme pabrėžė, kad bendrovė „Lukta“ tinkamai neprižiūrėjo dvaro statinių ir ignoravo visus paveldosaugininkų raginimus tinkamai apsaugoti šį kultūros paveldo objektą. „Byra tinkas, po gaisrų įlūžo rūmų stogas ir lubos, virsta viena siena“, – piešė apgailėtiną dabartinį dvaro vaizdą A. Umbrasas. Iš viso į kultūros vertybių registrą įrašyti 5 dvaro statiniai – centriniai rūmai, arklidės, kalvė, tvartas, kluonas.
Vis dėl to, jei Kalnaberžės dvaro dabartinė savininkė, UAB „Lukta“ imtųsi realių veiksmų vertingus pastatus apsaugoti nuo laiko, gamtos ir vandalų daromos žalos, Kultūros paveldo departamentas sutiktų sudaryti taikos sutartį ir nebereikalauti šio ansamblio perdavimo valstybei.
Pirko už 12 tūkst. litų
Kalnaberžės dvaras kitados priklausė garsiajam Rusijos reformatoriui Piotrui Stolypinui. Čia gimė penki jo vaikai, čia praleistus vienuolika metų jo šeima vadino laimingiausiais. Politikas buvo nužudytas Kijeve 1911 metais, pernai Rusija minėjo P. Stolypino mirties šimto metų sukaktį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Kalnaberžės dvaras priklausė valstybei, kol 199 metais jo teritorijoje esančius 24 įvairius statinius už 6 tūkst. litų. įsigijo privatus asmuo. Iš jo 2001 metais Kalnaberžės dvare esančius pastatus už 12 tūkst. litų nupirko UAB „Lukta“.
