Tokie klausimai kiekvieną sykį sukasi perrinkimo siekiančių politikų galvose. Ir nors šalys skiriasi dydžiu, svarba pasaulyje, žmonių mentalitetu, politinių taisyklių taikymu ar vertybėmis, politikai visur yra daugiau ar mažiau vienodi.
Žvelgiant ciniškai, jie visuomet pasitelks melą, iškraipymus ar kitas nebūtinai doras, ant teisėtumo ribos balansuojančias priemones, kad tik išliktų valdžioje.
Egoistai, ekscentrikai, saldžialiežuviai ir savotiško unikalaus žavesio turintys veikėjai pirmiausia siekia naudos sau.
Juk didesnis politinis alkis yra ne tik to, kuris nori išsaugoti politinį postą, bet ir to, kuris mato jį iš labai arti ir daro viską, kad jį užimtų.
Nuvalkioti posakiai, kad politika – tai kompromisų menas arba politika – nešvarus verslas, tik atsijoja nevykusius politinio eksperimento dalyvius.
Nesismulkinsiu ir neapsistosiu ties bendru politiko portretu, mat galima pateikti kur kas ryškesnių pavyzdžių. Visas pasaulis šią savaitę galėjo stebėti ilgos, ne vieną mėnesį trukusios politinės dramos arba tiesiog amerikietiško politinio spektaklio kulminaciją.
Į postą, kurį daugelis laiko galingiausiu visame pasaulyje, perrinktas Barackas Obama – itin ryškus šiandieninio politiko pavyzdys. Ar sektinas? Čia jau galima ginčytis iki nukritimo.
Niekas nepaneigs, kad B. Obama – puikus oratorius, jis praeityje būtų drąsiai galėjęs ginčytis su antikinės Graikijos filosofais. Bet ar vien tai padėjo B. Obamai laimėti rinkimus? Tikrai ne.
Buvo ir kiti veiksniai – B. Obamos rėmėjų aktyvumas, jo varžovo M. Romney asmeniniai trūkumai. Žmonių baimių renkantis kandidatą netrūko, nekalbant apie visą parą dirbančios žiniasklaidos kurstomas aistras.
Žmones įkvėpti mokantis JAV prezidentas į daugelį klausimų gal net nesugebėtų atsakyti.
Tačiau viešai prieš kameras puikiai šnekantis ir žmonių nuotaikas puikiai jaučiantis politikas gali nesunkiai užsitikrinti apie politiką menką suvokimą turinčių asmenų paramą.
Tų, kurie savo rajono, miesto ar šalies valdymą kandidatams patiki pagal principą „man jis patinka/nepatinka”.
B. Obamos sugebėjimas žodžiais užburti tokius savo rėmėjus veikia daugelį neutralių rinkėjų. Tai ypač aiškiai parodė 2008-ųjų JAV prezidento rinkimai.
Milijonams užteko išgirsti žodžius apie permainas, nė nesigilinant į tai, kokius konkrečius pokyčius siūlo kandidatas – ir balsas jau buvo B. Obamos kišenėje.
Panašiai nutiko ir šią savaitę, kai amerikiečiai balsavo už tai, kad B. Obama liktų savo poste dar ketverius metus. Kad ir kokia buvo įtempta rinkimų kova, kad ir kokių aštrių būta pareiškimų prieš politinius oponentus, B. Obama išsaugojo klasikinio politiko įvaizdį.
Pergalingoje savo kalboje jis buvo ir kuklus, ir ryžtingas, šiek tiek pamokslavo, baugino ir stengėsi įkvėpti. Galiausiai jis pasirodė galantiškas ir garbingas – padėkojo varžovui, o jo rėmėjų stovyklai ištiesė ranką tarsi sakydamas, kad galime dirbti išvien dėl bendro tikslo – JAV gerovės.
Yra ko pasimokyti daugelio šalių, tarp jų – ir Lietuvos, politikams, kurie tarptautiniame kontekste atrodo labai apgailėtinai.
Suprantama, už šios politinės retorikos širmos slypi naujos kovos, prezidento asmeninės ambicijos ir realūs sprendimai, kurių dėl įvairių priežasčių nebuvo įmanoma ar nenorėta įgyvendinti pirmosios kadencijos metu.
Juk ne veltui sakoma, kad pirmoji JAV prezidento kadencija trunka ne ketverius, o vos dvejus pirmuosius metus.
Vėliau prezidentas vis dažniau vengia priimti radikalesnius sprendimus, kurie atbaidytų dalį rėmėjų, ir vėl tampa kandidatu, kuris siekia perrinkimo.
Tik antrosios kadencijos metu galima imtis realių sprendimų – juk pralaimėjimas rinkimuose jau negresia, nes prezidentas JAV renkamas daugiausia dviem kadencijoms.
Tad būtent per 2012–2016 metų kadenciją pamatysime, koks B. Obama yra iš tikrųjų, kokie jo tikrieji planai dėl Amerikos ir pasaulio. O juk tai neišvengiamai atsilieps ir kitoms šalims.
Taigi ketveri metai JAV prezidento poste, priešingai nei dažnai manoma, yra labai nedaug. Ypač kai kalbama apie tokius nė vienam politikui per trumpą laiką neįveikiamus iššūkius kaip valstybės skola ar infliacija.
Tik to paviršutiniškai politika besidomintys žmonės, žinoma, girdėti nenorės. Lygiai taip pat, kaip būtų nenorėję nieko girdėti ir M. Romney kritikai, jei jis būtų laimėjęs rinkimus.
Jei ko nors šie prezidento rinkimai anapus Atlanto ir galėjo išmokyti, tai atsakomybės. Mat kad ir kokį kandidatą rinkosi žmonės, daugiausia pagarbos nusipelno tie, kurie iš tikrųjų pasuko savo smegenis ir palygino ne vien tuščias kalbas, bet ir visus įmanomus argumentus už vieną ar kitą kandidatą.
Būtent tai ir yra šiuolaikinė politika – skaldanti, iš pažiūros paviršutiniška, tačiau su paslėpta esme.
Tad šiandien svarbus jau ne šiaip kiekvienas balsas, bet ir koks jis yra.
Nuo to priklauso, ar politika visiškai neišsigims ir nepavirs niekam nereikalingu šou.
