Kaip taikliai pasakė vienas kolega, jei tektų perrinkti Seimą, Lietuva jau būtų ne valstybė, o tundra. Tokio atvejo ES dar nėra buvę ir tai reikštų, kad kitąmet šiai bendrijai pirmininkauti turinti mūsų šalis nusirito į L. Kučmos laikų Ukrainos, kurioje įsisiūbavus Oranžinei revoliucijai teko rengti pakartotinius prezidento rinkimus, lygį.
Negi ir Lietuvoje buvo taip klastojami Seimo rinkimų rezultatai, kad jau prireikė savos oranžinės ar kokios kitos revoliucijos? Pakartotiniai rinkimai taip ir būtų buvę suprasti pasaulyje. Didesnio šalies kompromitavimo neįmanoma įsivaizduoti. Dviejų trečdalių už opoziciją balsavusių rinkėjų pasipiktinimas taip pat būtų buvęs garantuotas.
Ukrainoje naujo balsavimo reikalavo vėliau jį laimėjusios politinės jėgos. Lietuvoje į pirmąsias kovotojų už pakartotinius rinkimus gretas stojo tautininkų vadas G. Songaila.
Tai jau politinis farsas, kai net ir 1 proc. rinkėjų balsų negavusi partija ima skųstis teismui, kaip buvo nuskriausta. Tarsi būtų esminis skirtumas, jei po pakartotinių rinkimų jos balsų kraitis ir pagausėtų kokia viena šimtąja procento dalimi.
Žinoma, G. Songaila suvaidino greičiau figos lapelio vaidmenį, kuris bent šiek tiek pridengė tikrųjų sumanymo torpeduoti Seimo rinkimų rezultatus jėgų nuogumą. Bet pridengė tik vos ne vos, nes visas grožis vis viena gerai matyti.
Prezidentės D. Grybauskaitės patarėja per KT posėdį nedviprasmiškai aiškino, kad Seimo rinkimų rezultatai iškreipti, kitaip sakant, turėtų būti naikinami. Prisiminus, kaip šalies vadovė sakė, kad jai patarėjai nereikalingi, reikia tik vykdytojų, net visiškas naivuolis nepatikės, kad jos atstovė dėstė savo, o ne viršininkės nuomonę.
Kaip yla iš maišo lindo ir konservatorių noras revizuoti rinkimų rezultatus. Kai jie jau atvirai ėmė pirštis socialdemokratams į partnerius, turėjo išsisklaidyti paskutinės abejonės, kam prireikė sukelti tokį triukšmą dėl rinkėjų papirkinėjimo – ne tie laimėjo.
Konservatoriai per dvidešimt metų taip ir neišmoko pralaimėti, nors šįkart jiems nevertėtų ginti Dievo į medį – gavo daugiau vietų Seime nei galėjo tikėtis. Rinkimų švytuoklė dabar jau taip smarkiai nesiūbuoja, kaip ankstesniais laikais, kai konservatoriai net mėgindavo jos svyravimus stabdyti gadindami konkurentų biuletenius.
Prezidentė D. Grybauskaitė nemoka net ir nusileisti, kai, atrodytų, kitokio pasirinkimo nė nėra. Vadinasi, artimiausiomis dienomis politikos apžvalgininkams neteks nuobodžiauti. Atrodo, kad ir KT sprendimas jos įkarščio neprileisti prie valdžios Darbo partijos neatvėsins. Naujausi prezidentės pareiškimai tai aiškiai rodo.
Gal net per anksti sakyti, kad Lietuva jau išvengė politinio chaoso grėsmės. Jei šalies vadovė ir toliau užsispyrusi mėgins apvesdinti kandidatą į premjerus A.Butkevičių su iš valdžios trauktis neskubančiu premjeru A.Kubiliumi, politinė aklavietė garantuota, nes socialdemokratai atsitraukti taip pat negali.
Antraip jų partija taps mazgote, į kurią prezidentė ir konservatoriai valosi kojas. Todėl jiems nebus įmanoma ilgai apsimetinėti, kad konflikto su šalies vadove nėra. Šaltasis karas gali pavirsti karštuoju.
Kuo baigsis tokia konfrontacija? Konstitucine krize, nustatytu laiku nepaskyrus premjero, nepatvirtinus Vyriausybės programos ir tuomet – nauji Seimo rinkimai? Pats blogiausias, bet beveik neįmanomas scenarijus.
Šią savaitę naujasis Seimas pradeda darbą. Socialdemokratai galės įteisinti tvirtą daugumą turinčią koaliciją. Smarkiai aptalžyti „darbiečiai” nesispyrios ir priims visas jų sąlygas. Teliks prezidentei išaiškinti, kas dabar Lietuvoje šeimininkas.
