Kalbu apie tuos, kas patraukė daugelio dėmesį pastaruosiuose rinkimuose, nes pardavinėjo balsus už dvidešimt litų ir už „bambalį“. Juos karštai ir nuspėjamai gynė kairiosios ideologijos, bedievybės ir progresyvumo globėja, filosofė Nida Vasiliauskaitė. Ji apie mane yra rašiusi, kad esu „raštingumo pradmenų pramokęs treningas trimis juostelėmis iš Telšių“, ir tai yra visiška tiesa, išskyrus tai, kad aš neturiu tokių treningų ir nesu iš Telšių, o iš Kauno. Gal ji tiesiog nemėgsta žemaičių. Bet čia ne apie tai.
N. Vasiliauskaitė, kaip ir šimtai universitetinės inteligentijos atstovų ir atstovių visame Vakarų pasaulyje, bjaurisi tais, kas vadina daiktus tikraisiais vardais. Senuką privalu vadinti senjoru arba senoliu, kitaip jis įsižeis.
Čigonų nebėra, tik romai (žinia, sako kalbininkai, pastarieji „save patys taip vadina“, todėl ir mums privalu - reikėtų skubiai pasirūpinti, kad vokiečius ir anglus taisyklingai vadintume doičiais ir inglišais, o ne žeminančiais mūsų išgalvotais vardais).
Vilniaus tabore nepardavinėja narkotikų, ten tik platinamos, manoma, be apskaitymo kasos aparatais, alternatyvios vaistinės priemonės, kurios, kaip įtariama, gali nebūti tinkamai licencijuotos. Ir visai ten ne taboras, o senos statybos mažaaukščių gyvenamųjų namų kvartalas daugiavaikių šeimų bendruomenei.
Valkatos šiukštu nevalia vadinti valkata: jis pasirinko alternatyvų gyvenimo būdą. Atsėdėjęs „kaliūzėje“ vagis yra tik ne vagis, o asmuo, atlikęs bausmę laisvės atėmimo vietoje dėl nusikaltimų, susijusių su svetimo turto pasisavinimu tokiu būdu, kuris galimai prasilenkia su teisėtumu.
Nes tik arogantiška ir pasikėlusi dešiniųjų grietinėlė gali degradavusius, šaltupį ir žaibą lakančius, pašalpas per pirmas penkias dienas prageriančius, surūdijusiais automobiliais plikomis padangomis kontrabandiniais degalais važinėjančius, vaikus dėl pašalpų gimdančius pavadinti „žemesne socialine klase“ arba, neduok Dieve, „bomžais“.
Šviesi, progresyvi ir tolerantiška visuomenė niekuomet negali sau leisti neigiamai vertinti nusikaltimo ir nuosmukio: visuomet ir dėl visko kalta pati visuomenė. Bloga darantis yra tik auka.
Vakaruose šio politinio korektiškumo jau atsikąsta seniai ir gausiai: dar 1992 metais, po riaušių Los Andžele, kai žuvo 53 žmonės, tūkstančiai buvo sužeisti ir suniokotas turtas skaičiuojamas šimtais milijonų dolerių, visas Vakarų intelektinis elitas smaginosi svarstymais apie tai, kaip „dėl visko labiausiai kalti mes patys“.
Toks neurotiškas požiūris būdingas visų buvusių kolonijinių valstybių santykiams su savo buvusiomis valdomis: šiukštu negalima sakyti, kad Indijoje nešvaru, Konge toli gražu nėra dirbama taip pat uoliai, kaip kitur pasaulyje, o Nigerijoje šiek tiek labiau korumpuota, nei Suomijoje. Kalti buvę šeimininkai, baltieji: dėl visko visada ir visur.
Čia kyla tokia problema: jei manome, kad nuskriaustieji yra kaip vaikai, neatsakingi už savo veiksmus, kodėl tuomet jie įsižeidinėja, kai su jais elgiamasi, kaip su vaikais?
Prieš kelias dienas Lietuvos internete kilo šioks toks sujudimas, kai pokštininkai, renkantys juokingiausias budulių ir marozų nuotraukas bekraštėje elektroninėje erdvėje, kažkur rado itin vykusią moteriškos lyties atstovę, nesužalotą nei skonio, nei suvokimo, kad ne viskas, kas jai atrodo dailu ir stilinga, gali būti dailu ir stilinga kitiems.
Ji apie save buvo paskelbusi ne vieną ir ne dvi nuotraukas, atitinkančias visus stereotipus apie „fyfas“, taisyklingai vadinamas tuštutėmis. Išsirietusi uodegą, rausva suknele, kartu su draugėmis, prie kažkieno rausvo limuzino. Iš arti – girnapusės dydžio auskarais ir blakstienomis, kurių ilgio užtektų nedidelio automobilio valytuvui. Su rankine, kuri net iš prastos telefoninės nuotraukos šaukte šaukia: „suklastota ir iš turgaus“.
Nuotraukos iš soliariumo, kur švitina ne lempos, bet branduolinio kuro kasetės. Nuotraukos, kur ją gina jos draugė, kurios vardas „Justina“, bet pasirašinėja „Džestina Nesvarbu“ (kad būtų stilingiau), atkirtis: „Tokios net nepakabyntumėt.“ Ir, žinoma, pačios herojės pažadas „eiti iki teismų“, kad jai atlygintų „moralinę žalą“.
Teisuolių ir savamokslių civilinės ir baudžiamosios teisės specialistų reakcija nuspėjama: daug kliedesio apie tai, kaip dabar galima „prisiteisti“, bei moralizuojantys išvedžiojimai, girdi, nevalia iš žmogaus juoktis. Jei jis taip atrodo, tai juk privatus reikalas. Be to, nejau skonio ir nuovokos neturėjimas yra nusikaltimas? Reikia paaiškinti ir apšviesti, ugdyti ir mokyti, o ne šaipytis.
Dėl privataus reikalo. Jei mergina išsidarko, kaip Snieguolė ir bet kuris iš septynių nykštukų, ir, vos prisidengusi akrilo drapanėlėmis gamybos priemones, varo į klubą, kad visi į ją atkreiptų dėmesį, tai jos išvaizda nebėra privatus reikalas. Ir nereikia cypti, kai tą dėmesį atkreipia.
Dėl švietimo ir mokymo: jei kažkas nesugeba be aplinkinių pagalbos išropoti į gatvę, neatrodydamas taip, kad paskui prie tų nuotraukų nekvatotų tūkstančiai žmonių, tai kurių galų jis turi teisę balsuoti ir rinkti mums visiems valdžią? Kodėl šešiamečio intelekto pilnametės kiaunės gali slampinėti gatvėmis be tėvų priežiūros, naudotis bankų paslaugomis ir pirkti alkoholinius gėrimus?
Jūs juk sakot, kad jos neįgalios priimti sprendimų, kad visuomenė turi jas atjausti ir pagloboti – tai kodėl jos nėra globojamos saugioje aplinkoje, kur nekeltų pavojaus sau ir aplinkiniams?
Moralas čia toks. Juoktis galima, jei kas nors atrodo juokingai. Ir kitą kartą, kai fotografuojatės, iškėlusios du pirštus ir išpūtusios lūpas į anties snapą, iš anksto žinokite, kad tie atvaizdai galbūt pradžiugins tokią minią, apie kurią jūs net nesvajojate.
