-„Geriausias būdas tesėti savo žodį, - nežadėti“, - kažkada paprastai ir aiškiai pasakė Napoleonas. Kad taip šiandienos mūsų politikai gebėtų susilaikyti ir netuščiažodžiautų, kad Lietuvoje nesilietų pažadų upės prieš kiekvienus rinkimus, tuomet gal ir rinkėjai jais rečiau nusiviltų? Bet daug pažadantys greičiau nugali, ar ne taip? Ar Jūs daug žadėjote prieš ketverius metus ir ar viską ištesėjote?
- Galiu užtikrinti, jog tai, ką eidamas į Seimą žadėjau, tą ir tikėjausi nuveikti. Apgavystės, nerealių pažadų tikrai nebuvo. Ir kai ką iš tiesų pavyko gero padaryti. Teikiau vienas ar su bendraminčiais nemažai įstatymų pataisų, ieškojau ir dažnai rasdavau galimybių, kaip pagelbėti tiems, kurie į mane kreipėsi kaip į Seimo narį. Iki Seimo sukaupiau nemažą darbo Kauno savivaldybėje patirtį. Todėl žinojau, jog ne visada problemos įveikiamos iš karto, vos tik jos pagarsinamos. Juolab parlamente. Neretai sprendimai užtrunka, deja, ne vieną mėnesį ir ne vienus metus. Ir racionalūs siūlymai ne visada sulaukia kitų parlamentarų pritarimo, todėl daug kas, deja, lieka neišspręsta.
-...ateičiai ar iš viso užmarščiai? Tarkim, per 10 metų, nuo tada, kai buvote Kauno miesto meras, Jūsų puoselėjama tiesioginių mero rinkimų savivaldybėse idėja , - kodėl ji vis neįgyvendinama, nors, pasiklausius, atrodo, daug kas iš politikų tokiems rinkimams viešai pritaria?
- Atsakymas čia būtų labai paprastas: partijos visai nenori prarasti savo įtakų savivaldybėse. Tai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl tiesioginiai mero rinkimai niekaip negauna „palaiminimo“. Nežinia, kiek ilgai tai truks.
- Viena kaunietė gydytoja vasaros pradžioje interviu Eltai kalbėjo apie problemą, iškylančią daugumai gimdyti besirengiančių jaunų moterų. Su ta problema, gydytojos teigimu, per Kauno savivaldybėje Seimo vicepirmininko surengtą gyventojų priėmimą supažindino ir Jus. Pasirodo, jei gimdyvė nori pasirinkti gydytoją, kuris jos ir būsimo naujagimio sveikata pasirūpintų prieš gimdymą bei jo metu, sužino, kad už tai teks oficialiai nemažus pinigus gydymo įstaigai sumokėti. Apie tūkstantį litų. Bet įstatymai garantuoja, jog pacientas, jeigu socialiai apdraustas, turi teisę rinktis gydytoją nemokamai.
- Čia kaip tik yra tas atvejis, kai politiko pažadas išsiaiškinti, kodėl įstatymas pažeidinėjamas, taip ir liko neįvykdytas. Pirmiausia dėl tos problemos kreipiausi į Sveikatos apsaugos ministeriją. Nes būtent 2009-aisiais tuometinio sveikatos apsaugos ministro įsakymu ligoninėms ir gimdymo namams leista imti užmokestį, jei pacientė nori gimdyti būtent to ar kito gydytojo prižiūrima.
Kodėl ministro įsakymas šiuo atveju jau ne vienus metus yra viršesnis už įstatymą, Seime atsakymo per keletą mėnesių taip ir nesulaukėme. Lieka tikėtis, kad būsimos kadencijos Seimas drauge su ministerija šį klausimą išsiaiškins, ir pacientės nebus verčiamos mokėti už tai, ką turėtų gauti nemokamai.
- Ar Jums asmeniškai nebūna apmaudu, jei kažkas nepasiseka, kai gaunate formalų atsaką ar visai jokio negaunate, nors ne dėl savęs, o dėl žmonių, kurie Jumis pasitiki, stengiatės?
- Žinoma, apmaudu. Juk nesinori žmonių apvilti, bet kartais taip nutinka, ir nieko negali padaryti. Man vis iš galvos neišeina kita istorija, susijusi su sveikatos apsauga. Viena Kauno rajono gyventoja per priėmimą parodė dokumentus, liudijančius, kad už kažkokią medžiagą, kurią Kauno klinikos panaudojo jos mamos stuburo sutvirtinimui, jai teko gerokai per tūkstantį litų sumokėti. Pati operacija, vėlesnis gydymas devintą dešimtį metų pradėjusiai pacientei nei jos dukrai nekainavo. Neturėjo kainuoti ir ta medžiaga, bet... klinikos metų pradžioje dar nebuvo jos įsigijusios. Kai moteris vėliau kreipėsi dėl kompensacijos, išgirdo, jog yra jos mamos parašas, kad pretenzijų dėl mokėjimo nekels.
Stebėtina, kodėl Ligonių kasa tokiai klinikų pozicijai pritarė. Kas gina paciento interesus, kodėl naudojantis jo sunkia kenčiančio dėl ligos žmogaus būkle, iš viso imami patvirtinimai, jog nekels pretenzijų? Kodėl pacientas turi mokėti už tai, kad „nesuveikė“ tiekimas ligoninėje, ir ji būtent tuo momentu kažko labai reikalingo operacijai ar gydymui neturi? Pagaliau, jeigu socialiai apdraustas žmogus supranta, kad situacija sudėtinga ir moka pinigus, norėdamas sau ar savo artimam pagelbėti, tai garbinga gydymo įstaiga (ar sveikatos apsaugos finansais disponuojanti Valstybinė ligonių kasa) vėliau turėtų sugrąžinti tą savanorišką „kreditą“, gautą iš ligonio, kuriam paslauga priklauso nemokamai.
- Parlamentarai - įstatymų leidėjai, tačiau iš tų žmonių, kurie į juos kreipiasi, retas kuris skundžiasi ne dėl savo asmeninės, bet „visaliaudinės“ bėdos. Kadangi mes tikime deklaruojamomis teisėmis ir galimybėmis kiekvienam iš mūsų (rinkėjui) dalyvauti valstybės valdyme, tai gal Jums rinkėjai yra „pasufleravę“ per pastaruosius ketverius metus tam valdymui naudingų dalykų?
- Ne tiek ir daug, bet buvo įdomių atvejų, kurie galėjo tapti įstatymų pataisų pradžia. Kad ir toks: kreipėsi viena šeima dėl turto - seno, maždaug 50 metų Kaune stovinčio namo, kurį po tėvų mirties paveldėjo dvi seserys. Viena su vyru išaugino du vaikus. Kita ištekėjo vėlokai ir vaikų nesusilaukė. Ji ilgai sirgo vėžiu, vyras ja nesirūpino, girtavo. Todėl moteris savo dalį namo prieš mirtį testamentu paliko ne jam, bet sesers vaikams. Mirusios valią pakeitė teismas.
Našliu tapęs jos vyras parašė įgaliojimą savo dukrai iš pirmos santuokos, o ši užginčijo testamentą. Teismas našliui priteisė dalį namo, kaip išlaikymo reikalingam asmeniui. Po jo mirties turtą perėmė jo duktė. Ji kelerius metus bylinėjosi, besidalydama su kitais savininkais ne tik namą, bet ir šulinį, malkinę ar vieną šeštąją tako per kiemą. Galop privertė moterį, kurios tėvai tą namą pastatė, imti paskolą ir išpirkti iš svetimos, sugebėjusios panaikinti testamentą moters kambarį, virtuvėlę ir visą kitą. Tokio absurdo nebūtų, jei panašiais atvejais teismas nurodytų, kad po turto įgijėjo mirties lieka galioti testamentas, kurį iš pat pradžių surašė dalies namo savininkė. Tačiau Teisingumo ministerija neteisybės šiuo atveju neįžvelgė ir apie įstatymo pataisą diskutuoti nepanoro.
-Kadencijos pradžioje pasirinkote darbą Valstybės ir savivaldybių valdymo komitete. Kas nulėmė tokį Jūsų pasirinkimą, ar jis buvo tikslingas?
- Tris savivaldos kadencijas Kaune buvau meras, vicemeras ir man valdymo tema yra aktuali. Į Seimą atėjęs norėjau į ją labiau pasigilinti. Nes manau, svarbiausias tikslas - pasiekti realią savivaldos plėtrą, vietos valdžios sustiprinimą. Kad žmonės tiesiogiai išsirinktų savo merą, o šis turėtų daugiau galių. Ir kad rinkėjai galėtų pareikalauti asmeninės politiko atsakomybės už blogus darbus ar neįvykdytus pažadus. Tokiu būdu gyventojai netgi galėtų atšaukti tą merą, kurį rinko tiesiogiai. Visa tai, beje, ir buvo numatyta projekte, kurį kartu su grupe komiteto narių teikėme Seimui. Tačiau kolegos parlamentarai net nenorėjo projekto įtraukti į svarstytinų klausimų sąrašą. Nors buvo aišku, kad tikrai pakanka laiko ir tą savivaldos stiprinimo link vedantį projektą apsvarstyti, ir sprendimą priimti. Deja...
- Esate gimęs Vilniuje, tačiau tėvams persikėlus į Kauną, čia augote, lankėte mokyklą. Kaune pasirinkote džentelmenų sportą - fechtavimąsi, netgi Lietuvos moksleivių čempionu buvote tapęs. Kaune studijavote mediciną, paskui - kitus mokslus, ilgus metus dirbote įvairiose darbovietėse, vadovavote regioninei televizijai. (Net keista, kad pastaraisiais mėnesiais ekrane dažnai „nežmėžavote“).Tai gal dabar politikai tarsit „sudie“ ir vėl į televiziją sugrįšit? Ar grįšit į Kauną ir po poros metų mėginsit laimę savivaldos rinkimuose?
- Atsakysiu pirmiausia į pastarąjį klausimą. Kol nebus tiesioginių mero rinkimų, net nebandysiu laimės savivaldoje. Nes dabartinė sistema - visiškai ydinga, kadangi susigrupavę dėl bendrų interesų tarybos nariai išrenka merą, o tas tampa jų įkaitu. Rinkėjų interesų niekas nenori prisiminti. Taip jau dažnai politikoje nutinka.
Dabar norėčiau atsitraukti nuo politikos. Ar laikinai, - bus matyti. Ką pasirinksiu veikti toliau, dar nežinau. Yra keli variantai, bet kol kas anksti apie juos konkrečiau kalbėti. Pasirinkimo metas...
